Tai buvo ateivių iš ateities skraidanti lėkštė, nusileidusi į mūsų niūrų septintąjį dešimtmetį.
dr. Timothy Leary
ĮSIVAIZDUOKITE saulėtą popietę miesto parke. Vidury žalios, krintančiais medžių šešėliais išraštuotos pievelės įsivaizduokite keturias (ar penkias, ar tris – kaip jau jums patinka) ryškiaspalves figūras. Keturi (5?, 3?) ilgaplaukiai homo sapiens truputį primena tūkstantmečių freskų dievus, truputį – valkatas, ir galima pamanyti, kad parke tuojau prasidės karnavalas, kurio pirmieji persirengėliai lūkuriuoja šventės pradžios. Parko takeliais vaikštinėjantys miestelėnai šias figūras pirmąkart pastebėjo mažne prieš keturiasdešimt metų ir praminė jas hipiais.
Tikriausiai nė vienam iš jūsų hipiai jau neatrodo naujiena, greičiau priešingai – praeitis. Labai daug prišnekėta ir prirašyta apie septintojo dešimtmečio „gėlių kartą“ bei apie pačią hipių subkultūrą. Kartais ir šiandien galima lyg rasotame lange pamatyti septintojo dešimtmečio atspindį – Jacko Kerouaco hipnotizuojamus jaunuosius hipių mėgdžiotojus arba žylančius ir besiraukšlėjančius „anos“ kartos veteranus, kaip skafandrus dėvinčius jaunystės idėjas ir stilių. Daug dažniau mes susiduriame su septintuoju dešimtmečiu netiesiogiai, to lyg ir nepastebėdami. „Psichodeliniai“ fokusai vaizdo klipuose ir drabužių dizaine, tolyn nuo tikrovės „vežantys“ sintetiniai muzikos garsai, daugybei jaunų žmonių kasdienybe tapęs „tranzavimas“, į mūsų buitį įsipynę patys įvairiausi „naujojo amžiaus“ atributai, galų gale, kompiuterinė virtualybė – tai tik keletas prieš keturis dešimtmečius nugriaudėjusio sprogimo skeveldrų, dabar gyvenančių savarankišką gyvenimą. O dar kartą pasakoti apie gamtosauginių, antikarinių ir pilietinių teisių judėjimų ištakas būtų tiesiog nemandagu. „Tai buvo laikai, kai pasaulis buvo jaunas ir viskas atrodė įmanoma“, – prisimena režisierius Oliveris Stonas, sprogimo liudininkas. Jo mintį pratęsia legendinių „doorsų“ klavišininkas Ray`us Manzarekas, sprogimo bendraautorius: „Kūrėme savo muziką, kuomet visi tikėjo, kad kiekvienas iš tiesų yra Dievas.“ Jei subkultūra turi savo meną, savo etiką, savo politiką ar net savo mokslą, kodėl jai neturėti savo religijos? Tik kur gi tos hipių religijos katedros, kunigai, maldaknygės ir sakramentų ištroškusių tikinčiųjų procesijos? Grįžkime į mūsų vaizduotės pievelę vaizduotės parke.
PEACE-FLOWERS-FREEDOM-HAPPINESS! (taika-gėlės-laisvė-laimė) Pirmąkart šis šūkis, lyg krikštas paženklinęs visą judėjimą, nuskambėjo parke. Keturi mūsų vaizduotės hipiai lygiai taip pat sėdėjo ant pievelės, o aplink juos – dar keliolika tūkstančių. Dar įsivaizduokite fleitų švilpavimą ir tamburinų dzingsėjimą, ranka pieštus plakatus su gėlėmis ir taikos ženklais. Jei pavyko, tai jūsų vaizduotė dabar transliuoja jums vieną 1967-ųjų balandžio popietę Niujorko centriniame parke. Formaliai žiūrint, ten ir tada prasidėjo vadinamoji 1967-ųjų Meilės vasara, pagimdžiusi ir kitas plačiai pasklidusias frazes – MYLĖKIS-NEKARIAUK, MES NORIME PASAULIO IR NORIME JO DABAR, LAISVĘ VAIZDUOTEI, KILK AUKŠTYN.
Ne šiaip lozungus, o keturių margų mūsų vaizduotės figūrų religinius užkeikimus. Žinoma, istorinis 1967-ųjų Centrinio parko „BE-IN“(taip buvo įprasta vadinti tokias hipių sueigas, kurių konkrečiau apibūdinti nelabai pavykdavo) tebuvo psichodelinės subkultūros vitrina, kurioje pristatomas naujas, bet visgi ne per vieną dieną sukurtas (susikūręs) gaminys. Meilės vasaros šaknys – taip pat ir religinės – gilios ir painiai suraizgytos. Tačiau šis bei tas turėtų paaiškėti, jei žengtume mūsų vaizduotės parku keletą žingsnių link vaizduotės hipių ir įsižiūrėtume detaliau. Štai vienos merginos kaklą puošia amuletas su sanskritišku ženklu, reiškiančiu šventąjį skiemenį AUM, riešus – keliomis eilėmis apvyniota sandalmedžio karoliukų apyrankė, plaukus gaubia šilkinė skara su ryškiais indiškais (o gal persiškais?) ornamentais, o žvilgsnį slepia anaiptol ne rytietiški saulės akiniai spalvotais stikliukais. Ilgi jos draugės marškiniai atrodo pasiūti iš 1960-ųjų optinio abstrakcionizmo drobės ir visiškai nesipyksta su plačiabryle vyriška, dievai žino, iš kokio senumo spintos ištraukta nutriušusia skrybėle, beje, dargi aprašinėta ir ranka išmarginta primityviais ženklais. Vienas iš vaikinų pusiaugula atsirėmęs į daiktan sukrautas visos kompanijos kuprines ir miegmaišius. Jo aprangos (įskaitant ir medinę pypkutę) puošybos esmė – indėniškų ornamentų ir tradicinio taikos ženklo derinys (arba nederinys – dėl skonio nesiginčijama). Ir visiškai susipainiotume, jei bandytume jo stilių kažkaip susieti su rankoje monotoniškai maišoma Aleisterio Crowlio taro kortų kalade – dekadentiška erotika, piktais leopardais ir apverstomis pentagramomis. Tiesa, kortų pentagramos turi panašumo su raudona penkiakampe žvaigžde, lyg atsitiktinai (o gal ir tikrai atsitiktinai) nupiešta ant ketvirtojo hipio džinsų klešnės. Šiaip pastarojo išvaizda pati santūriausia: ant batiku margintų marškinėlių jis paprasčiausiai užsirašęs LAIKYKIS, FRODAI BEGINSAI! Na, ir mes dar nematome, kas gi tame raštuotame savadarbiame krepšyje, kuri jis užsikabinęs ant kaklo, bet tiek jau to
. Tarkime, kad šis eklektiškas vaizdelis – savotiški liturginiai rūbai, atspindintys ne mažiau mozaikišką hipių dvasinį „katekizmą“. Induizmas, budizmas ir visi kiti Rytai septintąjame dešimtmetyje užtvindė Ameriką ir visus kitus Vakarus. Mojuodami Zeno vėliava Alleno Ginsbergo poezija skelbė maištą ir „smegenų pertvarkymą“, o Jacko Kerouaco romanai – kuprinių revoliuciją. Romane „Kelyje“ naujasis Amerikos šventasis „pertranzuoja“ visą šalį, kad nesiskutęs ir nuplyšusiais sandalais atneštų į galinį biliardinės kambarėlį pranašiškąjį žodį – Ė-HĖ-HĖ. Ginsbergo ir Kerouaco bendras – rašytojas Williamas Burroughsas pranašavo, kad Vakarų civilizacijoje pasirodę haliucinogenai pažadins senuosius Meksikos dievus. Carlosas Castaneda – savotiškas šios pranašystės išsipildymas: jo „Dono Chuano mokymas“ Meksikos genčių mistiką pavertė populiariais vakaro skaitiniais. Netgi ortodoksiškasis mokslas po antrojo pasaulinio karo įsibrovė į kai kurias ne itin „ortodoksiškas“ sritis. Atominė bomba taikos ir planetos išlikimo temas iš migdančių filosofų ir teologų knygų perkėlė arčiau užterštų upių krantinių ir žmonių miegamųjų. JAV ir sovietų kosminės programos trynė prieštaravimus tarp tikrovės ir fantastikos(taip pat fantazijos). Chemikai su farmacininkais įsigudrino sukelti net dvi revoliucijas – seksualinę (išradę kontraceptines tabletes) ir psichodelinę (ištyrę natūralius ir sukūrę naujus sintetinius haliucinogenus). Šiandien galima nebekartoti naivių ir net pavojingų keturių dešimtmečių senumo ditirambų „besiplečiančiai sąmonei“, bet jei apskritai užmerksime akis prieš haliucinogenų vaidmenį hipių subkultūrai, mūsų įsivaizduotoje pievelėje, deja, išvysime visai kitą religiją, o, galimas dalykas, ir visai ten nieko nebepamatysime.
Maždaug tokioje idėjų dirvoje (nors įstengiau paminėti anaiptol ne viską) sudygo aitrūs, bet ryškiažiedžiai mūsų sufantazuotos ketveriukės religiniai daigai. Gali klaidingai pasirodyti, kad hipiai tik naudojosi laikmečio padiktuotu minčių ir įvaizdžių kratiniu jo nesintezuodami ir nieko nekurdami patys. XX amžiaus literatūros vadovėlyje, pavyzdžiui, rašoma, kad, skirtingai nuo bytnikų kartos (tie patys Ginsbergas, Kerouacas, Burroughsas), hipiai nekūrė savo literatūros. Vis dėlto yra pagrindo manyti, kad mūsų vaizduotės pievelėje įsitaisiusi kompanija raideles pažino ir spaustuvių į sandalmedžio karoliukų fabrikėlius neperdirbinėjo. Savo knygas jie turėjo, tik va – jau tie viršeliai ir tos antraštės.
PRADĖK SAVĄ RELIGIJĄ! Taip vadinosi 1967-aisiais išleista plonytė daktaro Timočio Leario knygelė, kurioje galbūt rasime paaiškinimą, kokio išganymo laukia keturi įsivaizduoti tikintieji įsivaizduotoje pievelėje. Nors ir pati knygelės autoriaus biografija – jau savotiškas paaiškinimas.
Būsimasis psichologijos daktaras gimė 1920-aisiais airių išeivių šeimoje, puoselėjusioje griežtas katalikiškas tradicijas. Vaikystėje ir paauglystėje buvo puikus mokinys, nors iš katalikiško koledžo buvo išmestas už naktinius nuotykius mergaičių bendrabutyje. Tai jam nesutrukdė įstoti į Harvardo universitetą, jį sėkmingai baigti ir, neilgai trukus, tapti šios prestižinės mokslo įstaigos psichologijos profesoriumi. Timothy’us Leary’us (tuomet jau daktaras) išgarsėjo kaip nesutaikomas tradicinių psichiatrijos metodų kritikas (tai žinant, nestebina jo artima bičiulystė su Kenu Kesiu – drastiškojo romano „Skrydis virš gegutės lizdo“ autoriumi), jam žadama puiki akademinė karjera. Tačiau kartą – šeštojo dešimtmečio gale – profesorius išvyko į Meksiką ir grįžo iš jos jau būdamas psichodelinės religijos žyniu (pirmoji „atsivertusio“ Leary’o knyga apie savo eksperimentus Meksikoje su haliucinogeniniais kaktusais taip ir vadinasi „Highpriest“; galima būtų versti – aukštesnysis žynys). Harvarde profesorius su savo studentais pradeda teorinius ir praktinius eksperimentus su „pamišusiu kaktusu“, vėliau – su LSD (pastarąjį preparatą Jungtinėse Valstijose susizgribta uždrausti tik 1966-ųjų gale, o paskui ir visame pasaulyje). Studentų tėvai pasiskundžia universiteto vadovybei, esą jie „investuoja į savo vaikų išsilavinimą, norėdami, kad jie taptų ekonomistais ir teisininkais, o ne pradėtų matyti Dievą ir ištranzuotų į Indiją“ (tai ne mano ironija – tai visai rimta citata). Daktaras Leary’us priverstas palikti Harvardą, bet eksperimentai nesibaigia, o tik persikelia į jo nuosavą Milbruko vilą prie Niujorko. Toliau – pažintis su bitlais ir kitomis ryškiausiomis to meto žvaigždėmis (beje, Jonas Mekas su savo kamera taip pat spėjo apsilankyti Milbruko viloje), nepriklausomos paskaitos visoje Amerikoje, knygos („Tibeto mirusiųjų knygos komentarai“, ikikolumbinės Meksikos religijų analizė, naujausių genetikos atradimų interpretacijos), muzikiniai įrašai ir netgi kandidatavimas į Kalifornijos gubernatoriaus postą (pralaimėjo Ronaldui Reaganui). Natūralu, kad vykstant Vietnamo karui, o milijonams jaunų žmonių apsisprendus leisti laiką pievelėse, panašiose į nupieštąją vaizduotėje, oficialioji Amerika negalėjo labai džiaugtis tokiais buvusio profesoriaus užmojais. Pagaliau 1969-aisias pasieniečiai patikrina į Meksiką atostogauti vykstančios T. Leary’o šeimos krepšius, viename iš jų randa tris gramus marihuanos ir maištingasis daktaras su džiaugsmu nuteisiamas dešimt metų kalėti. Neilgai trukus – holivudinis pabėgimas iš už grotų, keleri slėpynių metai, pasibaigę Pakistane, vėl kalėjimas. Devintojo dešimtmečio pradžia: pasaulio, į kurį iš nelaisvės grįžta Leary’us, veidą pamažu keičia asmeniniai kompiuteriai. Buvęs hipių guru imasi kurti ne tik elektroninės virtualybės bei „kiberpankų“ filosofiją, bet ir pačią programinę įrangą, dar tik beatsirandančio interneto tinklalapių projektus. 1996 m. miršta sulaukęs 76-erių, nebeįstengęs įgyvendinti savo paskutiniojo sumanymo – internete tiesiogiai transliuoti savo priešmirtinius įspūdžius. Timothy’us Leary’us, kurį septintojo dešimtmečio žiniasklaida vadino „cheminiu šamanu“, artimieji – „mažuoju princu“, R. Nixonas – „pavojingiausiu Amerikos žmogumi“, o jis pats save – „amžinu studentu“, suformulavo pagrindinį naujosios religijos principą:
DROP OUT-TURN ON-TUNE IN
Bijau iškraipyti versdamas, tad pasikliaukime autoriaus komentarais:
„DROP OUT – atsiribok nuo išorinių socialinių dramų. Jos sausos ir erzacinės kaip televizija.
TURN ON – rask sakramentą, kuris tave sugrąžintų į Dievo šventyklą – tavo paties kūną. Pakeisk savo sąmonę. Kilk aukštyn.
TUNE IN – atgimk. Sugrįžk atgal išreikšti to, ką pradėjai. Įženk į naują savo elgesio lygmenį, atitinkantį tavo viziją.“
Ir tada vėl DROP-OUTTURN-ONTUNE-INDROP-OUT
Daktaras Leary’us siūlo taip pamažu keisti save ir savo aplinką. „Tegu tavo kambarys pamažu tampa tavo šventykla (
), tegul viskas aplink tave keičiasi: psichodelinė muzika, psichodeliniai drabužiai, psichodelinė dailė.“ „Nelauk Mesijo, visko atliksiančio už tave, o pradėk savo religiją pats! Dabar pat!“ Natūraliausia žmonių bendruomene „užprogramuota mūsų primatiškame DNR kode“ jis laikė klaną: „Nesiekite religinės ekspansijos. Apsiribokite artimaisiais ir draugais, su kuriais jums geriausia leistis į dvasines paieškas.(
) Religija, kurios narystę galima užsisakyti paštu – beprasmė, lygiai, kaip ir dvasinis vadovas, kurio jūs negalite paliesti, pasišnekėti ar leistis su juo į psichodelinę kelionę.“ Religijos požiūris į visuomenės ir valdžios (autorius naudoja biblinį Ciesoriaus įvaizdį) įtaką – dvilypis: atsiriboti, tačiau vengti konfrontacijos. „Mesk mokyklą, mesk darbą, nebalsuok, venk bet kokios politikos, nešvaistyk savo vaizduotės planams apie įsiliejimą į visuomenės struktūras.(
) Tai pati sunkiausia joga iš visų. Paversk savo DROP-OUT procesą nematomu – jokio maištavimo, prašau jūsų.“ Bet kodėl gi šitaip. T. Leary’us knygelės pradžioje taip aiškina elementariausias hipių religijos „dogmas“:
„Dieviškumo apraiška, kurią mes galime pavadinti DNR kodu, per milijardus metų mūsų planetą pavertė tikruoju rojaus sodu. Šiame sode mes visi gimėme tobuli – dieviški DNR kodo mutantai ir šiame kode – geriausias džiaugsmingo planetos išlikimo atsakymas. (
) Tačiau, nors kiekvienas kūdikis gimsta tobulas, jis bematant susiduria su neharmoninga visuomenės sistema, nuolatos grobiančia jo dieviškumą“. O toliau – apie išganingojo sakramento paieškas.
ŠTAI KOKIOS APEIGOS MŪSŲ VAIZDUOTĖS PIEVELĖJE
DROP-OUT TURN-ON TUNE-IN ieškant sakramento, paversiančio pievelę rojaus sodu – bent jau nereikia toli eiti. Tik įdėmiau apsidairykite: medžių šešėliai parke ėmė ilgėti, ant žolės darosi vėsu, o gėlėtiems tikintiesiems ima mausti skrandžius. Vienos iš jų sakramentas pasirodė neveiksmingas – jo pievelė liko kokia buvusi, tik sugaišta visa diena ir dar daugiau. Ji pakilo ir išėjo. Kito vaikino sakramentas – priešingai – stiprus ir veiksmingas, bet niekas jam nepasakė, ką daryti toliau. Jis pasiklydo tarp visų savo pievelių ir net vaizduotėje nedrąsu sekti, kur jį išvedė jo sakramentas. Dar kita mergina išsigando, kad pievelė niekada nebeatrodys tokia, kaip buvusi. Ji prisiminė namus, ir dabar tie namai už šimtų kilometrų pasirodė tokie mieli. Vaizduotės parke sutemo. Ketvirtajam hipiui tiesiog tapo liūdna vienam pievelėje. Jis atsistojo ir patraukė takeliu vaikiškai kartodamas: „Laikykis, Frodai Beginsai“. Ne visos religijos gyvuoja tūkstantmečius – mūsų vaizduotės pievelė liko tuščia. Bet jūs gi žinote tas pieveles parkuose – ant jų anksčiau ar vėliau kas nors būtinai prisėda.
„Literatūra ir menas“, 2003 04 18