Idėja

Idėja susisteminti ir supažindinti su Manto Gimžausko kūryba kilo dirbant su Šamano archyvu.

Archyvas pradėtas rinkti iš karto po autoriaus žūties 2007 m. kovo 11 d. Dar neišsisklaidžius svilėsių tvaikui Manto bute Žirmūnų g. 93-71 lankėsi keli jo bičiuliai. Kadangi koridoriuje budėjo policininkas, į vidų patekti nebuvo paprasta. Veikiau atsitiktinumas, negu sveika nuovoka lėmė tai, kad po pelenų ir sudegusių daiktų likučiais buvo aptikti beveik visi Šamano rankraščiai. Bute išdegė durų ir langų staktos, o ugnies nepaliestas liko kartoninis stalčius su Šamano relikvijomis – kryželiais ir abrozdėliais. Iš gaisravietės vidurių buvo ištraukta nemažai fotografijų, laiškų, o tuo pačiu ir visi sąsiuviniai su ankstyvąja kūryba (1991–1995 m.). Visiškai sudegė Manto kompiuteris, su kurio turiniu per daugiadienes linksmybes ir virtualaus futbolo čempionatus jau buvau spėjęs susipažinti detaliau. Kaip tyčia, išsaugojau ankstesnį Šamano „hardą“ su visais Manto failais – Maradonos filmukais, Bob Marley diskografija, asmeniniais eilėraščiais, skaitmenine grafika, virusais ir kitkuo. Tačiau šioje istorijoje pagrindinį vaidmenį suvaidino Marija Mlinkauskaitė. Tai ji per vieną bičiulių reidą įvykio vieton sugebėjo įtikinti vienišą policininką, kad susirinktas turinys įkalčių prasme yra gryni niekučiai. Sužavėtas Marijos trumpo sijonėlio jis turbūt pagalvojo, kad rankraščiai nedega… Vėliau bute lankiausi su Vitalija Pilipauskaite, gavusia stipendiją jo archyvo sisteminimui ir tvarkymui. Tačiau be keliolikos aprūkusių fotografijų, kelių plokštelių ir laiškų šlamo krūvoje daugiau nieko vertingo neradome. Be to, kažkas iš vidaus perspėjo jog laikas iš čia kuo greičiau dingti.

Praėjo šešeri metai. Ištikimų Šamano bičiulių dėka Virtualiame Manto Gimžausko muziejuje apsigyveno tai, kas išliko. Pamaniau, kad ir kokia nepilna būtų ši vitališko gyvenimo skeveldrų kolekcija, tai geriausia galimybė susipažinti su Šamanu iš arčiau. Iš naujo.

Tomas S. Butkus