Istorija

Apie Manto ir Remigijaus mirtį sužinojau 2007 m. kovo 12 d. ryte. Važiavome iš Jurbarko į Klaipėdą. Stoniškiuose išlipome pasidairyti į vokiečių statytą stoties pastatą. Kitoje geležinkelio pusėje išvydome iš žieminės žolės kyšantį angliavaizdį ir pajuodavusius stilobatus. Tada paskambino Aleksandra Fomina ir pranešė, kad Manto ir Remio nebėra. Žole ropinėjo erkės.

Per pusmetį nuo gaisro buvo apklausti ir aplankyti beveik visi Šamaną pažinoję žmonės. Prie Žirmūnų radinio prisidėjo Manto tėvelių Audronio ir Zitos namuose Giedraičių gatvėje laikytos ankstyvosios fotografijos, vaikystės piešinių albumas, sąsiuvinys su pirmaisiais eilėraščiais (1989 m.). Manto auklėtoja Audronė Šarskuvienė iš Kupiškio rado užrašus su niekur neskelbtais Šamano eilėraščiais, kuriuos persirašė vienas jos mokinys. Susisiekiau su Kėdainiuose gyvenančiu Manto bendraklasiu Žygimantu Jėcka. Savo mokykliniuose sąsiuviniuose jis rado jo pieštų komiksų. Dalis šių piešinių atsidūrė pirmojoje oficialiai išleistoje Manto poezijos knygoje „ŠamanasTM“ (2007 m.). Iš Anglijos atsiliepė bendra pažįstama Jurga. Pasirodo, jai Mantas buvo sukūręs visą eilėraščių ciklą (J. I. M. arba Jurga ir Mantas, su aliuzija į Jimą Morrisoną) ir vieno egzemplioriaus tiražu išleidęs knygelę! Archyvą praturtino Viginijaus Gasiliūno garso įrašai iš poezijos skaitymų ir kitų kultūrinių renginių, kuriuose Šamanas dalyvavo nuo pirmųjų savo pasirodymų literatūrinėje Lietuvos erdvėje 1993 m. Taip aptikau du naujus tekstus iš vėlyvosios kūrybos – „Mergaitė ant dviračio“ ir „Revoliucija N13“. Spėju, kad maždaug trečdalis eilėraščių, rašytų nuo 2000 m. iki mirties, neišliko. Nebuvo rasta Juodoji knygelė, neparašyta trečioji „Acid is Sweet“ dalis, eilėraščių ciklas „Kosmosas ir lūpdažiai“. Nesėkminga buvo ir Prano Lemberto konkursui 1995 m. siųstų eilėraščių paieška. Tačiau ne viskas atrodė taip blogai. Išliko detali pirmosios Manto poezijos knygos išleidimo instrukcija. Išliko kompaktinis diskas su geriausiais jo kūriniais (savaitę prieš mirtį Šamanas juos perrašė kolegai Mariui Burokui). Kartkartėmis, susitikus vieną ar kitą bičiulį iš senų gerų devyniasdešimt penktųjų paaiškėdavo, kad pas jį namuose albume yra kelios nuotraukos su Šamanu vonioje, su Šamanu ant stogo ir panašiai. O kur dar Maklaudas? Kaip ištikimas kalnietis Gediminas Kežutis, jei ne kas savaitę, tai kartą per tris mėnesius rasdavo šį tą naujo… Taip archyve atsirado eventualios pop-grupės „Local Indians“ pop-dainos tekstas, Paulo McCartney’io plokštelė, VHS kasetė iš legendinės Šamano porno kolekcijos…

Reikšmingą vietą Šamano archyve užima kinas. Tai ne tik mėgėjiška studijų laikų kūryba Lietuvos muzikos akademijoje – scenarijai, režisūros darbai, vaidyba kolegų etiuduose. Vertingiausia medžiaga turbūt reikėtų laikyti Manto Gimžausko ir režisieriaus Igno Miškinio filmus: „Sfumato“ (2000 m.), „Lengvai ir saldžiai“ (2003 m.), „Diringą“ (2005 m.). Pažintis su Ignu buvo išsaugota ir geriausiuose Manto fotoprotretuose, užfiksuotuose 2000–2004 m. Iš šio laikotarpio liko ir varlės galva, naudota kaip rekvizitas Kęstučio Gudavičiaus filme „Normali pora“. Šis virtualus Šamano fantomas laikas nuo laiko išnyra literatūriniuose Lietuvos vandenyse.

Baigiant šią istoriją reikėtų paminėti žmogų, be kurio nebūtų įvykę to, kas įvyko. Tai šviesaus atminimo Valdemaras Kukulas. Jo dėka 1993 m. jaunųjų filologų konkurse Marijampolėje Mantas, aš ir dar septyni poetai susibūrė į poetų klubą, 1994 m. išleidusį debiutinį almanachą „Įžanga“. Vėliau Valdas nuolat pabrėždavo, kad idėjiškai ir fiziškai esame „Gimžausko karta“. Tam tikra prasme taip kurį laiką ir jaučiausi – Mantą ir mane vienijo ne tik bendra pasaulėžiūra ir beprotybė studijų metais. Mūsų pažintis sukosi apie pogrindinį alternatyvinį leidinį „Atolas“ (1996–1999 m.), kitus prieš oficialiąją Lietuvos literatūrą nukreiptus projektus. Turbūt simboliška, kad vienu iš paskutiniųjų rekvizitų Manto archyve tapo Valdo stalčiuje atsidūrusios nuotraukos iš berods 1994-aisiais metais Inkūnuose vykusios jaunųjų filologų stovyklos. Ją pusmetis prieš Valdo mirtį man perdavė jo žmona Deimantė.

Tomas S. Butkus