2003 RETROSPECTIVE (V) : LITERATŪRA

Tad neveršlendami, kad taip toli reikia scrollinti su pele, susipažinkite su poetais-mąstytojais, kurie maloniai sutiko užpildyti anketą, turėjusią nušviesti pernykščius pasiekimus: vakarų pakrantės bliuzo rokfeleris Gintaras Grajauskas, išsilaksčiusių psichių avangardisčių SUGYVULINOS LATAKAMS lyderė Vaiva „Juoda Juoda“ Grainytė, Laurynas Katkus, pernai pasižymėjęs ne vien giminės-pavardės, bet ir knygų serijos pratęsimu (pavadinimu „Nardymo pamokos“), ir pagaliau pats Mantas „Šamanas“ Gimžauskas, be įvairiausio rašymo, prisidėjęs prie „Lengvai ir saldžiai“ scenarijaus, o ir, regis, jau naujo kinematografinio projekto. Štai jų samprotavimai bei įspūdžiai ir pakloti žemiau, o prieš tai dar atsiprašysiu, kad nepavyko čia paminėti nei amžinai lyderiaujančio „Gravity“, nei Coelho… ar kitų žiedų valdovų.

Kas pozityviausio, jus geriausiai nuteikusio atsitiko / susiformavo/ „išėjo“ 2003-iaisiais Lietuvos literatūrinėse erdvėse?

G. G. Hmm… Šiaip tai apytuščiai metai. Nors knygų leidyba Lietuvoje, sako, klesti ir bujoja, bet didesnių atradimų kaip ir nebuvo. Tiesa, džiaugiuosi, kad į literatūrinę erdvę sugrįžo Valdas Papievis. Nors jo naujojo romano apie Paryžių dar nespėjau perskaityti, vis tiek džiaugiuosi. Aprioriškai.
Nors yra ir daugiau smagiai nuteikiančių dalykėlių – kad ir tas keistas faktas, jog Lietuvoje nepaisant nieko nuolat atsiranda jaunų stiprių poetų. Tik kitas klausimas – kur jie visi dingsta paskui, kai pradeda senti? Keletą jų esu slapčia pasekęs. Paprastai pėdsakai dingsta reklamos atvašynuose arba „piaro“ džiunglėse. Nieko nepadarysi – natūrali atranka.
V. G. Čia, ko gero, nulenkus galvą paminėsiu Roberto Kundroto knygų leidyklą – „Pasviręs pasaulis“ apsiėmė perleisti Sauliaus Tomo Kondroto „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“! Iki tol tekdavo tik graudintis prie bibliotekos lentynos, kad jo „Žalčio žvilgsnio“ grąžinimo terminų lapelis visiškai tuščias.
Gerai nuteikė ir taip jau visų apkalbėtas ir perkalbėtas Jurgos Ivanauskaitės „Placebas“; pozityvus 2003 m. reiškinys, solidus krustelėjimas dramaturgijos erdvėse – L.Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ (tenka tik apgailestauti dėl pjesės degradacijos ją perkeliant į teatro sceną).
Apskritai džiugina pats LT literatūros gausėjimas, ypač žiemą, kai peršlapus kojas galiu knygyne ką nors ant greitųjų perversti: jei ne K. Sają ar S. Gedą, tai B. Vilimaitę ar D. Pocevičių.
L. K. Nesu uolus naujienų skaitytojas – mėgstu knygą skaityti po metų ar dviejų, kai ji susigulėjus, kai ryškiau pasimato ne aktualybės, bet tikras jos svoris. Be to, tikrai įsimintinų knygų pernai išleista ne tiek ir daug. Geriausiai mane nuteikė ne autorius ar knyga, o pasikeitusi „literatūrinės erdvės“ atmosfera. Man pasirodė, kad tiek pašaliečiai, tiek patys rašytojai į literatūrą nustojo žiūrėti kaip į nykstančią rūšį, kaip į nukriošusį senelį sportiškų ir seksualių menų draugijoje. Poreikis paskaityt ką nors lietuviško išaugo. Ir nesvarbu, ką: prozą, poeziją ar eseistiką. Literatūra, nors ir palengva, pradeda savarankišką gyvenimą, nebesiramstydama rašytojų sąjungos ar kitais senoviniais ramentais. Rašytojai suprato, kad vien bardamas nedvasingą liaudį toli nenuvažiuosi, ir pradėjo kiekvienas pagal savo išgales ieškoti ryšio su skaitytojais. Kartais jų bandymai pasiekti publiką per išpažintis žurnalistams būna juokingi, bet bendra tendencija sveikintina.
Žodžiu, per praėjusius metus literatūrinio gyvenimo temperatūra pakilo bent keliais laipsniais.
M. G. Džiugu, kad praėjusiais metais į neoficialius rašančių žmonių ratelius pagaliau įsisuko pati progresyviausia tendencija – MAOIZMAS. Realiuose tekstuose tai dar nepastebima, tačiau daug vilčių teikia kolegų pasisėdėjimuose-pasivaikščiojimuose-pasivėžinimuose vis dažniau pasigirsdavęs pirmininko Mao vardas, jo citatos, žaismingos ir kiek rimtesnės diskusijos apie progresyviąją ideologiją literatūroje. Greitu laiku tai tikrai išeis į naudą mūsų literatūrai, nes literatai gal pagaliau baigs užsiiminėti vien egocentristiniais savo „pimpeliukų ilgio matavimais“ (čia cituojant vieną G.Grajausko mintį) ir atkreips dėmesį, kad pagrindinis literatūros adresatas yra ne kritikai, net ne jie patys, o LIAUDIES MASĖS.

Kas labiausiai-dėmesio-verta mus – arba jus atskirai – aplankė iš užsienio?

V. G. Žibunto Mikšio (popieriniai) laiškai iš Paryžiaus – įstabi ironija ir vizualiai patrauklus braižas. Žinoma, (ypač pastarąją savaitę) labai džiugino antikinės graikų komedijos ir tragedijos – iki tol dar niekad neteko sapnuoti absurdo su graikų mitologijos prieskoniu, pvz., Fedra dirba 26 autobuso vairuotoja, paskui virsta Prometėjo skulptūrėle, ją praryja katė, Antigonė eina vaduoti Prometėjo, bet Prometėjas iš tikrųjų yra ne ta skulptūrėlė, o botanikos sodo direktorius… tiek to…
G. G. Nežinau, kaip jus, o manęs tai niekas nelankė. Joks užsienietis. Aš pats lankiausi – juk daug smagiau nei svečius priimti. Nei tau balių ruošti, nei indų plauti.
O „labiausiai-dėmesio-vertų dalykų“ pilna ir čia. Tiesiog po kojomis voliojasi.
L. K. Vasarą mane aplankė pora senų bičiulių, su kuriais „Intro“ klube mano gimtadienio proga gėrėm alų, o paskui parodėm jaunimui, kaip šokta Sąjūdžio laikais. Linksma buvo… Bet klausimas turbūt apie literatūrą? Visai neseniai su dideliu smagumu perskaičiau amerikiečio Jonathano Franzeno (taip, to paties) „Pataisas“. Mėgstu sunarpliotas gyvenimo istorijas, be to, su geru humoru aprašytas. Ir arklieną valganti Lietuva, dėl kurios tiek piktinosi mūsiškiai imidžo puoselėtojai, man pasirodė visai baisuokliškai-simpatiška (iš tikrųjų ten pavaizduota ne tiek Lietuva, kiek apibendrinta pokomunistinė šalis). Rekomenduoju šitą romaną visiems.
Į Druskininkų rudenį buvo atvažiavęs įdomus vokiečių poetas Lutzas Seileris, kurio eilėraščius ilgai ir nelengvai verčiau. Bet, kiek galiu spręsti iš atsiliepimų, apsimokėjo.
M. G. Mus ir visą pasaulį vis dar aplanko nauji esė ir straipsniai iš Pietryčių Meksikos kalnų. Jų autorius – vietinių indėnų sukilėlių vadas subkomandante Marcos. Tai nuolat aštrios nonkonformistinės idėjos, puikus indėniškas stilius (jei norite, su magiškojo realizmo prieskoniu), ironija ir autoironija. Viltis, kad nors kažkur yra literatūra, galinti pasakyti kažką svarbaus – visai nebloga naujiena, ar ne?

Ką lietuviško-rašytinio rekomenduotumėte eksportui į daugiau ar mažiau literature-conscious šalis?

L. K. Absoliučiai viską, ko tik tos šalys užsigeis.
V. G. Saulių Tomą Kondrotą (nors, kita vertus, čia didelė grėsmė verčiant išdvasinti rašymo stilių). Apskritai – rekomenduočiau eksportą.
G. G. Nesu literatūros verslininkas, bet drįstu prognozuoti, jog geri tekstai – ir Afrikoje geri. Didžiausia lietuvių problema – vertimai. Esame maža šalis. Per maža pasaulinei knygų rinkai. Kita vertus, egzistuoja profesionalams žinomi literatūros eksporto kanonai. Viena tokia sena knygų mugių liūtė, ciniška kaip viešnamio šveicorius, man juos suformulavo taip: „jei nori būti eksportuojamas rašytojas, turi būti moteriškos lyties, iki 35-erių metų, fotogeniškas, komunikabilus, laisvai kalbėti bent keletu didžiųjų pasaulio kalbų bei rašyti prozą“. Paskui patylėjo, įrudusiais pirštais pamankė cigaretę, užsitraukė dūmą ir pridūrė: „a, vos nepamiršau: suprantama, dar reikia, kad ta proza būtų jei jau ne gera, tai bent vidutiniška“.
Nors neatitinku vos ne visų išvardintų eksporto standartų (tiesą sakant, esu beveik ideali jų priešingybė) ir neturiu jokių ISO sertifikatų, man kol kas sekasi. Pačiam keista. Gal turiu kokią slaptą charizmą?..
M. G. Siūlyčiau mūsų „rimtosios“ literatūros periferijoje paieškoti meninių ambicijų nesugadintų autorių, rašančių populiariųjų žanrų kūrinius – fantastiką, nuotykius, porno. Turbūt jų lygis pasirodys labai žemas, bet pagal savo kategorijos reikalavimus jie gali tobulėti iki „eksportinio“ lygmens. Tuo tarpu mūsų rafinuoti „dvasinės savieškos“ meistrai iki grabo lentos liks savo kiaute. Aš užsienio skaitytojo vietoje visai nenorėčiau kišti galvos į tą svetimą kiautą, nebent dėl kažkokios iškrypėliškos egzotikos.

Ką nematyto išleido / užrašė Lietuvos piliečiai ir ko jiems pritrūko, palyginti su kaimynais – Lenkija, Latvija, Rusija, Skandinavija? Kaimynų metų šviesuliai.

L. K. Lietuvos piliečiai šiais metais daugiausia prirašė SMSų, emailų ir dar Paksą smerkiančių plakatų. Didžioji dalis šitų tekstų nenumatyta ir bent man nematyta. Pas kaimynus, manau, panaši padėtis.
G. G. XXI amžius – ką jau čia tokio nematyto išdroši. Panašiai Lietuvoje, panašiai ir pas kaimynus. Netrukus apskritai visur bus vienas ir tas pats eurokompotas. Nors, beje, artimiausius kaimynus mes kažkodėl pažįstam prasčiausiai. Per mažai egzotikos, ar ką. O ten tikrai galima susirasti šį tą tinkamo savo skoniui – jei ne lenką Swietlickį, tai švedą Öijerį ar latvį Verdinį. Jau nekalbant apie visus rusų Sorokinus su Pelevinais.
V. G. Čia tamstai paminėjus Rusiją ir kt. kaimynus, (nors ne į temą) prisiminė pop-ezoterinė literatūra, taip smarkiai įsibėgėjusi lietuvių kalba. Va, mano 15-metė pusseserė dabar turi galimybę nagrinėti čakrines schemas ir Mėnulio padėtis zodiako ženkluose – anksčiau varvindavo seilę prie slavinio tunto.
Tiesa, pasirodė n-ta Hario Poterio serija lietuvių kalba – kas reiškia sėkmingą vaikų sąmonės niveliaciją.
M. G. Ko gero, tų kontaktų su kaimynais šiek tiek ir trūksta. Per daug uždaras mūsų lietuviškas literatūrinis „tūsas“. Gal todėl, kad rašo daugiausia intravertai?..

Ar galite prisiminti ir išskirti keletą tarpdisciplininių iniciatyvų, kuriose dalyvavo ir tekstai? Jei Ryga, tarkime, turi „Orbita“, ar įmanoma kas nors panašaus Lietuvoje?

G. G. Negaliu, bet nelabai ir noriu. Nes netikiu, jog tos tarpdisciplininės iniciatyvos yra kokia nors panacėja. Beje, pats terminas atsirado, kai didieji gamybos koncernai pradėjo pastebėti, jog jų kūrybiniai darbuotojai vis labiau užsisklendžia savo siaurutėje specializacijoje ir bunka, taip sakant, ne dienomis, o valandomis. Tuomet ir buvo pasiūlyta šviežių idėjų semtis iš kitų sričių. Sukurta ištisa interdisciplininė teorija, turinti išgelbėti nuo idėjų bado. Sako, jog koncernams tai šiek tiek padėjo. Nesinorėtų vesti tiesioginių paralelių nuo koncernų prie literatūros, tačiau apie kai kuriuos grėsmingus bendrumus galima būtų ir pagalvoti. Nors manau, kad situacijos pernelyg dramatizuoti neverta: dauguma bandymų „sintezuoti“ menus yra paprasčiausiai siekis pateikti savo „prekę“ kuo spalvingesniame popierėlyje. Kad būtų „prikolas“. Nes jei liktų vien nuogas tekstas, vargšą autorių publika gali netyčia ir primušti. Šou biznis, ir tiek.
V. G. Mhm… a, prisiminiau! Darius Jurevičius (poezija-fotografija-video-instaliacijos), Raimundas Eimontas irgi mėgėjas tokių tarpdisciplinų (pvz., „Lango“ galerijoje šį rudenį).
L. K. Didžiausia praėjusių metų lietuviška tarpdisplinine iniciatyva laikau Tomo Slombo Butkaus knygą-objektą „Mutuotos kalbos generacija“. Su šitokia fantazija ir kruopštumu padarytas darbas nesunkiai gali pasivaržyti ir su visa Orbita. Juo labiau, kad Slombas įvaldęs abi disciplinas: ir poezijos, ir knygos meno. O daugiau? Sunku pasakyti. Nebent prie to paties priskirčiau per savo knygos pristatymą parodytą instaliaciją „Panirimas į pasąmonę“. Bet tai buvo veikiau pokštas elegiškai eilėraščių sukeltai nuotaikai praskaidrinti…
M. G. Negalima tikėtis, kad skirtingos disciplinos apsijungtų nei iš šio nei iš to, nevienijamos bendros idėjos ir virš asmeniškumų pakylančių vertybių. Vienas „menas-menui“ neturi pakankamai motyvacijos klijuotis prie kito „meno-menui“. Tačiau jei jūsų literatūra turi tikslą tarnauti liaudies masių viltims, jūs mielai bendradarbiautumėte su dailininkais, aktoriais, hakeriais ir visais kitais, kurie turi tą patį tikslą. Mes su draugu A. P. praėjusiais metais tiek viešai, tiek privačiai savo maoistinę misiją deklaravome literatūrinėmis priemonėmis. Savo ideologinę poziciją galima išreikšti ir kitais būdais. Nereikalinga net nuosekli tarpdisciplininė iniciatyva – tikslas suvienija savaime.

Kas dar nepasakyta apie… naująsias interneto vietas literatūrai (kaip antai nevykeliai.lt, tekstai.lt, varioburnos.com, culture.lt – pridurkite savo) – Lietuvoje; ir ką nelietuviško būtina lankyti?

G. G. Kad apie lietuviškus nieko naujo nepridursiu – kitų neaptikau. Yra, be abejo, ir daugiau, bet didžiuma jų klaikiai mėgėjiški. Arba apskritai tokios autoerotiškų grafomanų gulyklos. Iš nelietuviškų dabar greitosiomis atsimenu tik www.lyricline.org
V. G. Pvz., www.kitoks.lt – gera terpė paganyti ego-demonus pretenzingiems paaugliams, grafomanams susireikšminti. Kita vertus, gerai, kad yra tokie dalykai – plėtojasi komunikacija, savi-terapija, pažintis su autoriais.
L. K. Culture.lt lankausi periodiškai – beje, skaitytojų komentarus dažnai įdomiau skaityti nei straipsnius. Iš kitų trijų tinklapių labiausiai patinka nevykėliai – dėl originalaus, nieko nedubliuojančio sumanymo. Bet jie, kaip ir kiti, po pirmo džiaugsmo išėjus į internetą aprimo. Gerai, kad tekstai kabo, bet su jais reikia kažką daryti, sukti, keisti. Gal reikėtų leisti numerius, tapti internetiniais žurnalais?
Kartais pažiūriu vokiškus arba amerikietiškus literatūrinius tinklapius. Pačioje santykių su internetu pradžioje mirkau New York Times knygų chatroome, bet jį greit uždarė. Gerai prisimenu jaudulį, kai pirmą kartą rašiau komentarą; dabar net nepastebi, kaip ką nors paskaitęs, imi ir išbeldi porą sakinių. Apskritai neformalių žurnalų, ypač amerikietiškų, yra devynios galybės, tik spėk peržiūrinėti. O skaitytinas mainstreamas – tie patys „New York Review of Books”, „Times Literary Supplement”, „Atlantic Monthly” (turi fainą poezijos skyrių). Gerų komiksų, kurie yra sena mano meilė, duoda New Yorkeris. Tiems, kas grabaliojasi vokiškai, vertėtų užsukti į perlentaucher.de, kuris duoda visų svarbesnių laikraščių straipsnius apie literatūrą.
M. G. Tegu pražysta šimtas gėlių, tegu varžosi šimtas mokyklų! – Draugas Mao, „Raudonoji knygelė“, 32 sk. Be reikalo išsigandote paminėti rasyk.kitoks.lt Nesolidu, profaniška, grafomaniška – toks „tikrųjų“ rašytojų požiūris į šį puslapį. O kodėl nepasakius atvirai – ne snobiška! Šlamšto ten, žinoma, daug. Tačiau tai gyvas procesas! Ten galima rasti labai įdomių idėjų, jų autoriai gali augti ir tobulėti, nedrebėdami, pataiko jie į literatūrinę konjunktūrą ar nepataiko. Net ir nesėkmingų kūrinėlių variklis – kūrybinė aistra ir pažinimo džiaugsmas, o ne strategija, kaip pasidaryti vardą. Beje, ten net vardų nėra – tik „nickai“. Nors guliu visuose trijuose aukščiau paminėtuose puslapiuose, ketinu šiemet kukliai debiutuoti rasyk.kitoks.lt. Ne gulėti, o įsirengti ten bandymų poligoną ir sukurti grįžtamąjį ryšį su ne tokiais „subtiliais“, iš tikrųjų tekstus mylinčiais bičais ir panom.
O internete literatūros ieškoti įdomiausia ne literatūriniuose puslapiuose. Pasižvalgykite www.hipforums.com ir www.maoism.ru nuorodose.

…o apie romanus, suklijuotus iš e-mailų, netikėtas prozininkes merginas bei prozininkus pankus, eiles, (ne)vykusius festivalius ir ką dar?

G. G. Ką dar? O ką gi dar – negi ko nors dar trūksta?.. Skaičiuojančių arklių nebent.
A, prisiminiau. Yra tokia rusiška „čiastuškė“:
Nad sielom fignia letala
serebristovo metala
očen’ mnogo v naši dni
neopoznanoj figni
Va, dabar viskas. Atsakiau.
V. G. Neseniai su Luku Devita juokėmės, kaip kelis metus rašyti šyza-laiškiai pasiekė filologinės žiemos almanachą.
E-mailai ir šiaip laiškai – bene geriausia medžiaga romanui. Čia derėtų prisiminti Roberto Kundroto ir K. Gruzincevo „Nelegalus“ (kad ir 2002 m. išleistus).
L. K. Visa, kas yra gražu, yra gražu – toks, atrodo, buvo viena senos pogrindinės grupės pavadinimas. Pritariu šiam teisingam teiginiui. Atsuktuvui seniai reikėjo parašyti romaną; tikiu, kad aprašė viską taip, kaip iš tikrųjų buvo.
O festivaliai? Buvau viename, tame pačiame Druskininkų rudenyje. Šiais metais lengvesnis, ramesnis nei anksčiau, bet kaip visada smagus.
M. G. Tai, kas klausime išvardinta – progresyviausi literatūros aspektai, kuriems skirdami dėmesį, nenutolsime nuo tikro gyvenimo ir tikrų žmonių. Gyvendama stiklo bokšte – tegu ir labai gražiame bei steriliame – uždus literatūra.

Kada paskutinįkart ir ką veikėt „Suokalbyje“? O gal kur nors geriau?

G. G. – Eee… Regis, kokiais 2002-aisiais. Valgiau šaltibarščius. Nieko, visai neblogi šaltibarščiai buvo. Kur geriau? Bet kur, kur niekas nesiginčija ištisomis dienomis, kuris čia geriausias poetas. Tai nuobodu ir užknisa. Visai gerai kartais būna mano virtuvėje su keletu bičiulių. Mano virtuvė, laimei, Klaipėdoje, todėl nuoširdžiai tikiuosi, jog etatiniai „suokalbininkai“ iki manęs neatsikraustys.
L. K. Paskutinį kartą „Suokalbyje“ buvau gruodžio pradžioje. Švenčiau sūnaus gimimą. Šiaip „Suokalbis“ jau kuris laikas vadinasi kitaip, bet ir aš, ir, kaip matau, tu vadini jį senoviškai…
Rudenį su Mantu „Šamanu“ Gimžausku vietinėje Žvėryno „Tvirtovėje“ atidarėme savaitinį šachmatų klubą. Padavėjai ten palankiai žiūri į šachmatus, kartais net patys susigundo. Ta pačia dvasia savo kompiuteryje instaliavau šachmatinę programą ir dabar retkarčiais peržiūriu kokią klasikinę Karpovo-Kasparovo partiją. Bandysime tęsti tradiciją ir šiais metais. D2-D4, Šamanai.
M. G. G7–G6, Laurynai! „Suokalbyje“ buvau prieš porą savaičių. Tikrajame zoologijos sode kur kas geriau! Galiu palyginti – buvau aplankyti žvėrelių, kai vasarą viešėjome Kaune su ateities literatūros žvaigžde Aleksandra Fomina.

Kas pernai buvo palankiausia įvairaus plauko raštams?

L. K. Kaip visada, vasara.
M. G. Kaip visada, bendravimas su liaudies masėmis.
V. G. Saulės, Mėnulio užtemimai, planetinės kombinacijos, meteorų lietus, politiniai skandalai, rutina.
G. G. Keistas klausimas. Viskas buvo palanku, manyčiau. Meteorologinės sąlygos palankios. Radiacinis fonas normalus. Jūs gal nepatikėsit, bet raštams palanku lygiai tas pats, kas ir bulvėms. O bulvės, sako, pernai užaugo didelės ir storos. Taigi viskas OK.

2003 m. daiktai, džiaugsmai, pavardės kritikoje bei publicistikoje.

L. K. Pavardės tos pačios, gal net praretėjusios. Metų pradžioj „Šiaurės Atėnuose“ Maxas Kempinskis rėžė Marcinkevičiui ir sulaukė daug juokingų oficialių pareiškimų. Būtų parašęs be keiksmažodžių, būtų galėjęs geriau gintis, nes dauguma pareiškėjų prie to tik ir kibo, o nekalbėjo apie rimtesnius dalykus, kurių Kempinskio tekste irgi yra.
Neblogas knygų apžvalgas „Litmenyje“ pradėjo rašyti Marius Burokas, bet man atrodo, kad jam bus nelengva pavežti tokį sunkų vežimą – kas savaitę parašyti apie tris knygas.
G. G. Daiktai? 1. Džiovinta aligatoriaus letenėlė, kurią parsivežiau iš New Orleans; 2. Nauji batai; 3. AthlonXP +2400. Džiaugsmų irgi buvo, bet nevardinsiu. Vienas džiaugsiuos. O pavardės, kritika ir publicistika man šiame klausime prie daiktų ir džiaugsmų visiškai nedera. Juk ir pats matai, kad nelimpa, nors tu ką. Tiesiog gadina visą klausimą. Todėl aš jas visas ramia sąžine išmetu. Urmu.
V. G. Daiktai: (medinė) meksikietiško demono skulptūrėlė; pavardės kritikoje: Ramunė Marcinkevičiūtė, A.Uždavinys; džiaugsmai: įstojimas į LMA.

O kaip vertintumėt naująjį teatro gamintojų įdirbį?

L. K. Teatre mane pamatysi labai retai.
M. G. Toks reiškinys kaip „neklasinis menas“ tikrovėje neegzistuoja. – Draugas Mao, „Raudonoji knygelė“, 32 sk. Kai teatras sugrįš pas liaudį, draugas M. G. sugrįš į teatrą.
V. G. Iš naujosios kartos režisierių simpatijas pareikščiau A. Vildžiūnui – solidžių kritikų, mano nuomone, tinkamai neįvertintam dėl alogiškumo / veiksmų nemotyvuotumo „Gvilyje ir panke“, bet kartais (dažniausiai) stuburo (racionalumo) nebuvimas tik padeda veiksmingiau kontaktuoti su pasąmone, ypač kai šalia eina subtilus siurrealizmo ir nesvarumo prieskonis.

Išvardinkite pagaliau po tris pernai daugiausia malonumo atnešusius muzikos albumus (koncertus?), vakarėlius, kino filmus, na, ir gal kokias parodas ar ką.

G. G. „West African Drummers“ koncertas Iowoje, New Orleans muzikiniai klubai, Bregovičiaus „Pasakojimai apie vestuves bei laidotuves“, Jarmuscho „Bėgant nuo teisingumo“.
V. G. Su muzika šįmet neįtikėtai skurdžiai – asmeninė fonoteka liko beveik nepagausėjusi, tenkinaus turimomis senienomis. –iausi 2003 albumai: Roger Waters „Amused to death“, Kate Bush, na ir Anties „Kažkas atsitiko“. Džiaugiausi „Džiazo valanda“, „Modus“ Lietuvos radijo programose. Iš filmų – tik šiais metais mano atrasti A. Tarkovskio „Stalkeris“, „Veidrodis“, A. Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai“. Smagu dėl lietuviško kino plėtros: I. Jonyno „Sekmadienis toks, koks yra“, I. Miškinio „Lengvai ir saldžiai“, V. Landsbergio „Jonukas ir Grytutė“. Vakarėliai? Performansai pajūryje šią žiemą, post-mokyklinė psichodelika balkone.
L. K. Filmai: „Sudie, Leninai“, „Aštuntoji mylia“ (labai smagus filmukas!), „Magnolija“ (žiūrėjau kasetę). Muzika: „Velnio nuotaka“, nemirtingas Manu Chao ir meksikietiška grupė „CAFÉ TACUBA“. Vakarėliai: mano gimtadienis, brolio vestuvės (gana tradiciška, bet taip jau buvo).
M. G. Su naujausiais kompaktais mane reguliariai supažindina Ignas Miškinis. Jo žinioje – pavadinimai ir datos, o mano – tiesiog malonumas klausant. Metų vakarėlis buvo kasmetinė futbolo ir hedonizmo fiesta Kupiškyje „Popiežiaus Taurė 2004“. Gaila tik, kad hedonizmas pakenkė mano futbolo rezultatams, bet juk ne tai svarbiausia! Dar išskirčiau porą privačių vakarėlių: „Pornoreabilitacija“ Žirmūnuose ir „Apverstų Kryžių Kalėdas“ Rokiškyje. Suteikto džiaugsmo kiekiu praėjusiais metais visus pralenkė šie filmai: „Rude girls“, „Rocco Scifredi – animal trainer“ ir „English babes“ :) Ačiū ore.lt už klausimus! Tegyvuoja marksizmas-maoizmas! Tegyvuoja progresyvusis menas! Tegyvuoja revoliucija!

Lins Kanars, www.ore.lt
2004 02 01