ABSOLIUČIAI JOKIOS IDEOLOGIJOS IR JOKIOS POLITIKOS

Internetinių literatūrinių svetainių varioburnos.com, tekstai.lt ir nevykeliai.lt kūrėjai ir autoriai Darius Pocevičius, Marius Burokas, Andrius Jakučiūnas, Mantas Gimžauskas, Tomas S. Butkus, Vytautas Dekšnys aiškinasi, kam, kaip, kur ir kodėl internete pakasta literatūra. Linkčioja ir purto galvą Ričardas Šileika.

Ričardas. Klausiu apie tokį dar kasdieniškai neįprastą dalyką – tekstus interneto erdvėje. Juk esame įpratę atsiversti leidyklos dažais kvepiančią knygą.
Darius. Prisimink, ką, nulipęs nuo Sinajaus kalno, atsinešė Mozė. Tai irgi nebuvo popierinis variantas. Tai buvo lentelės. Tad ir šiuo atveju yra kažkas kitokio, nors raidės tos pačios.
Tomas. Išties yra problema: teksto skaitymo kaip informacinės sistemos priėmimas. Aš ir pats labai sunkiai galiu suvokti skaitmeninių tekstų visumą. Iš esmės internetiniai puslapiai atsirado 1992 metais, tad praėjusieji vienuolika metų tėra kūdikystės stadija.
Ričardas. Mūsų kalba ir interesų ratas suksis apie varioburnas.com, nevykelius.lt ir tekstus.lt. Kokius panašumus ir skirtybes įžvelgiate patys?
Tomas. Vieni kitus mes pažįstam, nors, aišku, galima kalbėt apie kažkokias tendencijas. Pirmiausia, tai yra jaunesnioji karta, sakykim, turinti pirmąsias knygeles, ar neturinti. Šie literatūriniai puslapiai nėra privatūs, daugiau ar mažiau tai yra tam tikrų žmonių bendri projektai. Tekstai.lt daugiau eksploatuoja paties teksto idėją. Jie turi ambicijų pateikti išsamesnį Lietuvos literatūros vaizdą internete. Nevykeliai.lt orientuojasi į bravūriškumą, tam tikrą kalambūrišką nerimtumą, kas savaime yra įdomi niša. Be to, vystytis tikrai yra kur. Varioburnos.com yra idėjų dirbtuvės, kurių vizualinis momentas yra ne paskutinėj vietoj. Tai specifinis dalykas, kurio nenoriu išskirtinai sieti nei su literatūra, nei su architektūra. Nors tokius ryšius, be abejonės, galima įžvelgti. Tai yra idėjos, turinčios tam tikrus naratyvus architektūros, poezijos, eseistikos bei grafikos erdvėj. Todėl mums priimtini truputėlį kitokie skirstymai.
Darius. Pasaulį aš laikau didžiuliu chaosu, ir tos trys savo saitus sukūrusios chebros atsirado atsitiktinai. Tekstų.lt pirminė mintis užsimezgė prieš gerus metus mudviejų su Benu (Januševičium – R. Š.) girtuoklysčių pokalbiuose. Po to nei iš šio, nei iš to atsirado nevykeliai.lt.
Andrius. Nors tuo metu mes neturėjome jokių santykių nei su Dariumi, nei su Benu.
Marius. Kuo, beje, mus visi visai be reikalo kaltina.

Tekstai kuriami amžinai

Darius. Varioburnos.com iš esmės yra personalinis leidyklos puslapis. Sutikite su tuo, kad Slombo (Tomo S. Butkaus – R.Š.) svetainė sukurta normalaus uab`o, sakykim, reklamuojančio vamzdžius, principu.
Andrius. Bet tai juk nėra nei vamzdžių, nei tualetinio popieriaus prekyba. Tai yra knygos. Nors galbūt diferenciacija lyginant su tekstais.lt ar nevykeliais.lt yra.
Mantas. Tačiau tai visgi literatūriniai tekstai.
Marius. Ir ne vieno Slombo, o daugelio prisidėjusių prie idėjų dirbtuvių įvairių projektų. Įkišę bent koją esame ne vienas – ir Andrius, ir aš.
Tomas. „Vario burnų“ internetinio puslapio tikslas buvo paprastas – surinkti į vieną visumą ir sukurti informacinį portalą ar bazę. Tai yra elementariausia pateikimo forma. Tačiau tuo pat metu atsiveria naujos galimybės, kurios neįmanomos mums įprastoje spaustuvinėje formoje – knygoje. Čia jau tenka kalbėti apie hipertekstualumą, kuomet vietoj linijinės logikos yra sluoksninė.
Andrius. Nors nevykeliuose.lt yra nerimtosios literatūros, bet marginaline jos vadinti, manau, negalima. Mes patys dažnai priversti balansuoti ties riba, nes labai konkrečiai įvertinti irgi sudėtinga. Bet apsilankiusieji mūsų svetainėje, manau, pajuto jos vientisumą. Tezės yra apibrėžtos mūsų taisyklėse. Svarbiausia yra nerašyta ir neužrašyta viena taisyklė: mums rūpi kiekvienas literatas – ar laisvamanis, ar rimtas – kuriantis tekstus, kurie nėra pavyzdiniai. Tokie yra nespausdintini, sakykim, „Metuose“ ar aukštesnėje kultūrinėje spaudoje, bet jie yra labai geri. Ir nevykėlių puslapiams jie tinka.
Ričardas. Na, o tekstai.lt – tai rimtuoliškos literatūros svetainė?
Darius.Mūsų tekstai.lt užgimė dėl to, kad lietuvių autorių, o ypač jaunųjų, knygų biznis neklesti. Tad tie žmogeliai, kurie nori apie save kažką pasakyti, tam randa puikią vietą – tekstus.lt, ir ne daugiau. Būtent pasakyti apie save – savo artimam, kaimynui, kuris, sėdėdamas kitame mieste, gali paspausti mygtuką ir paskaityti tavo mintis. Ir nieko daugiau tai nereiškia. Tekstai vis kuriami, amžinai. Jie niekada nebus sukurti.
Tomas. Tas hipertekstualumas neturi pretenzijų į užbaigtumą. Nėra pradžios, nėra pabaigos taško. Jeigu statomame pastate niekas negali vykti, tai virtualiame statinyje viskas rutuliojasi ir keičiasi. Esminis dalykas yra informacija. Net jeigu ten nieko nebūtų, jau savaime tai būtų informacija.
Mantas. Varioburnos.com yra vieno žmogaus, savęs deklaracija internete. Tai nereiškia, kad blogai. Jis savo veiklos spektrą yra paskleidęs plačiai. Bet tai yra vienas žmogus, autoritariškai darantis svetainę. Todėl lyginant su varioburnom.com, nevykeliai.lt ir tekstai.lt yra superdemokratiški ir netgi lengvai anarchistiški.
Vytautas. Bet negali sakyti, kad slombokratija yra blogai.
Mantas. Aš esu visiškai neutralus, kadangi vienodu kiekiu esu publikuotas ir vienoje, ir kitoje svetainėje.
Marius. Ne tu vienas.
Andrius. Bijau, kad tekstuose.lt esu gausesnis negu nevykeliuose.lt.
Darius. Internetas šiuo atveju yra kaip trečio brolio stalai, prie kurių susėda žmonės. Tu galvoji, jie su kuo nors bendrauja? Jie dažniausiai bendrauja patys su savim, išsako tai, kas jiems rūpi, ir eina miegoti. Tam ir internetas sukurtas. Atseit, komunikacijos priemonė….
Andrius. Trečiabrolininkai išsikalba ne dėl to, kad jie sėdi prie vieno stalo, o dėl to, kad yra vienas, juos vienijantis baras.

Lankomumas

Ričardas. Tad dabar jau pasigirkite ir savo svetainių lankomumu.
Tomas. Šiaip būtų įdomu, bet tokios informacijos neturim. Kadangi mes esam taip, kad mūsų gali ir nebūt.
Marius. Kaip lankomi nevykeliai.lt, mes tikriname kasdien.
Andrius. Lankytojų maksimumas buvo 87 per dieną. Minimumas – 13. O savaitgaliai internete yra tragedija.
Darius. Noriu paklausti Jakoszo (Andriaus Jakučiūno, – R.Š.): kodėl tau tai svarbu?
Andrius. Tiesiog nevykelius.lt pasidariau savo home page pagrindiniu puslapiu, kuris atsidaro vos įlindus į internetą.
Marius. Tai taip pat rūpi, kaip motinai kad rūpi, ar jos vaikui temperatūra nukrito, ar pakilo.
Ričardas. Sunku suprasti tavo, Dariau, totalų abejingumą, kiek lankytojų rodo skaitliukas.
Mantas. Rašančio žmogaus abejingumas savo kūriniams, arba tiems kūriniams, prie kurių prideda ranką, yra melas nuo pat pirmojo žodžio.
Andrius. Kuo čia dėti, Šamanai (Šamanas – Mantas Gimžauskas, – R.Š.), savi kūriniai?
Mantas. Aš nekalbu apie konkrečią komercinę naudą. Bet tai bent teikia pasitenkinimą. Todėl negali būti nesvarbu, kai tavo tekstas eina į visišką tuštumą. Vis viena reikia bent vieno kito adresato.

Dizainas

Ričardas. Man, žiūrovui, skaitytojui, knietėte knieti žinoti, kas sukūrė ir apipavidalino internetinę svetainę. Kaip kad vartydamas knygą, aš randu iliustratoriaus, viršelio dailininko pavardę.
Darius. Tu kalbi labai buržuazinėm sąvokom. Puslapiai yra padaryti tam tikrų žmonių, bet jie liks visada bevardžiai.
Ričardas. Kodėl?
Mantas. Internetas žavus savo anonimiškumu.
Ričardas. Bet man paniškai rūpi, kas yra nevykelių.lt portalo (tų balionais kylančių galvelių) autorius. Atsisėdu prie jo ir verkiu.
Andrius. Mes tau galėsim suteikti konfidencialią informaciją telefonu.
Darius. Ne taip svarbu, Ričardai, dizainas nėra esmė. Esmė bet kokiu atveju yra tekstuose.
Vytautas. Geriausias pavyzdys yra Moškovas, didžiausia rusų literatūrinė svetainė lib.ru. Ten apskritai nėra jokio dizaino. Iš principo. Tik baltas lapas ir juodos raidės.
Andrius. Mūsų, nevykėlių, žanras iš pat pradžių reikalavo tam tikros duoklės dizainui. Mes negalėjom jo išvengti.
Marius. Bet koks skirtumas, kas ką padarė. Visiškai neįdomu, dieve mano!
Ričardas. Man labai įdomu ir rūpi, dieve tavo!
Mantas. Taip mąstydamas tu tuoj pradėsi reikalauti, kad po visais grafičiais būtų nuorodos ir adresai.
Marius. Žmonės, lendantys į literatūrinius interneto puslapius, tikrai ne į tai žiūri.
Ričardas. Tačiau neįmanoma atsiriboti nuo vizualybės.
Andrius. Mes kartu su webmasteriu radom bendrą ir, man atrodo, teisingą sprendimą, kad tekstas neužimtų pilno monitoriaus ekrano. Nes įtarėm, kad skaityti tekstą per visą ekraną yra gana sudėtinga. Tai iškreipia knygos supratimą. Dėl tos priežasties nevykelių.lt tekstai sudaro pusę ekrano – kaip knygos puslapį. Ir skaitančiajam nėra jokio šoko nuo knygos pereiti prie interneto.
Darius. Mūsų sumanymas buvo, kad tekstai.lt svetainės dizainas būtų kuo paprastesnis, kad atidaromi puslapiai kuo greičiau pasikrautų. Kad prastą kompiuterį turinčiam tautiečiui netektų laukti penkių minučių, kol pasirodys vaizdelis. Yra tiktai vienintelis naujadaras „fototekstai“, kuriuose kompiliuojami vaizdeliai su tekstu. Tekstas privalomas, nes jį provokuoja pats svetainės pavadinimas.
Ričardas. Tu, Dariau, esi užsiciklinęs, kad būtų vien plikutėlis tekstas. Juk interneto daugiasluoksniškumas ir trimatiškumas suteikia originalias galimybes kurti multimedijines struktūras. Puikiai savo internetinę svetainę yra sutvarkiusi latvių orbita.lv, kurioje gana stilingai tarpusavyje dera tekstai, video, animacija ir fotografija.
Darius. Bet esmė nuo to nesikeičia, skiriasi tik forma.

Cenzūra

Ričardas. Iš mūsų apkalbamų trijų literatūrinių svetainių tik varioburnos.com yra nurodę idėjos, programuotojo ir vertėjo pavardes. Kam rūpi autorinės teisės?
Tomas. Vienas iš interneto bendrų bruožų yra indiferentiškumo tendencija. Ta pati subkultūra manifestuoja tokius beautoriškus dalykus, ir netgi viešai deda skersą ant autorystės darbų. Na, formaliai įdedi copyrighto ženkliuką, ir viskas. Iš principo „Vario burnoms“ tai nėra aktualu, nes čia patalpinta produkcija jau buvo publikuota. O šiaip man priimtinesnis žodinis susitarimas.
Darius. O pas jus yra cenzūra, ar ne?
Andrius. Yra, ir gana didelė.
Marius. O pas jus nėr?
Darius. Be abejo, ne. Be abejo, ne.
Andrius. O kodėl neįdėjai keleto dalykų, kuriuos mes tau atidavėm, ką?
Marius. Jeigu tu viską, Dariau, dėsi, tai bus šiukšlių krūva.
Mantas. Manau, nereikia tapatinti cenzūros ir kokybinės atrankos. Nes cenzūra pasireiškia atsiribojimu nuo kažkokių idėjų, koncepcijų, konkrečių teiginių, o man atrodo, kad šiuose abiejuose saituose yra vienintelis dalykas – tai kokybinis barjeras, kurį gali įveikti ne kiekvienas.
Darius. Velnias žino, velnias žino. Tu labai slidžiai kalbi. Kokybinis vertinimas ir cenzūra yra beveik tas pats.
Marius. Tu, Dariau, apie cenzūrą nešnekėk, pats vis tiek pagal tam tikrus kriterijus tekstus atrenki.
Darius. Siunčiamų tekstų vis daugiau ir daugiau. Nuo jų sunku saugotis, jų tūkstančiai. Tarp jų ir kunigų, ir namų šeimininkių. Mums atsiųsti tekstai yra saugojami, kol aš subręsiu, kol Benas subręs. Tai galėtų būti tekstai-netekstai.

Dvikalbystė

Ričardas. Iš jūsų trijulės vienintelės varioburnos.com eksploatuoja dvikalbystę. Suprantu, kad tai yra platesnio skaitytojų rato plėtros reikalas?
Tomas. Platesnis ratas – visgi darbas su savo banerių kišimu į įvairiausius internetinius puslapius. O man šiuo atveju svarbiausia buvo sukurti informacinę bazę. Tokio pobūdžio projektai paprastai kuriami dviem kalbom – lietuvių ir anglų. Ir, aišku, tai yra platesnei auditorijai. Tačiau kalbėti apie masiškumą nebūtų teisinga.
Marius. Kai nevykeliuose.lt bus talpinami vertimai, tai greitai bus ir tekstai originalo kalba.
Darius. Jeigu norite plėtoti tarptautinį saitą, reikia užsiregistruoti com, o ne lt.
Marius. Mes tarptautinio daryti neketiname. Tačiau kuomet yra vertimas, būtinas ir originalas.
Darius. O mums rūpi tie lietuviai, kurie nori pasiskaityti kitokios literatūros negu yra knygynuose, ir tie lietuviai, kurie nori išleisti savo tekstus ne knygos pavidalu. Viskas. Tai mados klyksmas, kai leidžiamos dvikalbės knygos.
Andrius. Tai yra nuostabus dalykas. Man, studijavusiam lotynų kalbą, labai smagu skaityti dvikalbę lotynų-lietuvių knygą.
Darius. Tai tik vertėjams profesionalams, kurie gali lyginti.
Vytautas. Tiems, kurie truputėlį graibosi originalo kalba, bet negali skaityti.
Darius. Tokių yra labai nedaug. Lietuvių yra trys su puse milijono, o iš jų suprantančių dvi kalbas……
Mantas. Bet kai išleido Laodzi knygą su originaliais tekstais senąja kinų kalba, knyga buvo labai populiari, nors kremtančių hieroglifus buvo labai nedaug.
Darius. Snobai gi ją pirko, tu ką, nežinai.
Mantas. Bet jeigu snobai sudaro nemažą visuomenės dalį, tai kodėl į juos nesiorientuoti.

Atnaujinimas

Ričardas. Tekstuose.lt vis atsiranda raudonas žymekliukas, nurodantis, kad pasirodė naujas tekstas. Ar dažnai reikia atnaujinti svetaines?
Darius. Dabar tai jau daroma kiekvieną dieną. Kadangi prisikaupia daug nesudėtų tekstų.
Marius. Nevykėliai, bijau, atsinaujina kartą per mėnesį.
Andrius. Optimistinis variantas – kartą per dvi savaites. Turėkime omenyje, kad Darius papildo dažnai, bet po mažai, mes gi vienu ypu papildom labai daug.
Mantas. Analogiškai taip pat yra popierinėj periodikoj: dienraščiai, savaitraščiai, mėnraščiai.
Tomas. Žinoma, tam turi būti skirtas dėmesys. Bet kol kas varioburnoms.com tokie tikslai nekeliami. Nes tai yra informacinė bazė, kuri atsinaujina kartą per mėnesį, ir to pakanka. Aišku, internetiniai puslapiai kinta, jų užfiksuoti vienoje kokioje plokštumoje tiesiog neįmanoma. Tai naujas tokios literatūros bruožas, kuris sunkiai pasiduoda inertiškai lietuvių sąmonei. Kol kas apskritai nėra daug žmonių, kuriančių tokioj hipertekstualioj erdvėj, modeliuojančių dalykus, susijusius su šiuolaikiniu menu ir įvairiomis jo formomis. O literatūroje tai kol kas sunkiai pasireiškia.

Yra taip, kad galėtų ir nebūti

Ričardas. Kodėl tekstų.lt lyderiai neprisistatė, jeigu ne ā la biografijomis (kaip nevykeliai.lt), tai bent kokiu manifestu ar balandžio tezėmis?
Darius. Visiškai nesvarbu, tai bevardis puslapis, kuris nekvepia jokiom reklamom, firmų pristatymais ar dar kuo.
Andrius. Mūsų prisistatymas taip pat nebuvo galvotas kaip reklama.
Darius. Absoliučiai jokios ideologijos ir jokios politikos!
Marius. Tai tinka visiems trims literatūriniams saitams internete.
Ričardas. Manding, dar būtinai reikia pridurti: ir jokios religijos.
Vytautas. Mes įdėsime kalėdinę giesmę.
Darius. Jokios ideologijos plačiąja prasme: politikos, religijos, buržuazijos.
Ričardas. Na, gerai, šitos trijulės išvengsite, bet amžinos as-meninės ideologijos ir propagandos vis tiek būsite supančioti.
Mantas. Mūsų kaip ir visos lietuvių literatūrinės diskusijos baigiasi asmeniškumais.
Vytautas. Ir nešvankybėm.

P. S. Tekste vartojamos sąvokos saitas, svetainė ir internetinis puslapis reiškia tą patį.

„Literatūra ir menas“, 2003 08 08, Nr. 2962