APIE „ĮŽANGĄ“ IR POEZIJĄ

Kalbėjomės vasario 17 d. „Laisvame plote“ su neseniai pasirodžiusio jaunųjų poetų kūrybos almanacho „Įžanga“ autoriais Donaldu Apanavičiumi, Mindaugu Kvietkausku, Mantu Gimžausku, Tomu S.Butkumi, Dariumi Jakulevičiumi, Antanu Šimkumi ir Mindaugu Valiuku.

Linas Kontrimas: Apie save kal­bate kaip susitikusius ar lemties suvestus jaunus poetus…
Donaldas Apanavičius: Tai paprasčiausias klubas. O kad susibūrėme, tai labai gerai, netgi savaip malonu.
Mantas Gimžauskas: Klube gerai jaučiamės. Be to, mums, vienijamiems panašių interesų (šiuo atveju – leidybi­nių), tai tiesiog geras būdas bendrauti.
Donaldas Apanavičius: Tai nėra kūrybinis susivienijimas, siekiantis įsi­brauti į poezijos padangę. Todėl nebus jokios tragedijos, jeigu mūsų klubas iširs arba neišeis kitas rinkinėlis. Arba jeigu kas nors išleis savo poezijos knygelę. Tai tiesiog laiko padiktuotas vienmečių susibūrimas.
Linas Kontrimas: Ar susibūrimas klube – tiesiog laisvalaikio praleidimo būdas?
Mindaugas Kvietkauskas: Saky­čiau, kad tai yra tik laisvalaikio leidimo būdas. Kaip almanacho sudarytojas, galvoju apie mūsų grupės ateitį pesimistiš­kiausiai, nes, išleidus almanachą, toliau nuolat laikytis kartu nebėra prasmės.
Mantas Gimžauskas: Man klubas – šiek tiek daugiau nei laisvalaikio leidimo būdas. Žmogaus, kuris rašo ir galvoja apie minimalias perspektyvas, kūrybai reikalinga erdvė. O tos erdvės, kurią sudaro egzistuojanti poezija, padėtis yra katastrofiška, ir joks normalus žmogus joje negali išgyventi.
Darius Jakulevičius: Nesutinku, kad poezijai reikalinga erdvė – pati poezija yra erdvė.
Linas Kontrimas: Tačiau įsibrovėte į lietuvių poezijos lauką? Ar jūs stengiatės žiūrėti pro pirštus į dabartinę poeziją, ar manote ko nors pasimokyti iš kitų autorių?
Darius Jakulevičius: Mes nežiūrime į dabartinę poeziją, mes esame dabar­tinė poezija.
Donaldas Apanavičius: Kontaktas su dabartine poezija yra savaiminis.
Mindaugas Kvietkauskas: Galbūt pirmiausia reikėtų kalbėti ne apie simpatijas, o apie antipatijas.
Mantas Gimžauskas: Aš jaučiu an­tipatiją vienai poetų grupei ir porai poetų, bet neminėsiu konkrečiai.
Tomas S. Butkus: Manau, kad ne visada reikia atsižvelgti į tą plotmę, ku­rioje yra kiti poeziją kuriantys žmonės. Tačiau vis dėlto mano santykis su jais nukreipia kūrybinės energijos srautą arba aukštyn, arba žemyn.
Donaldas Apanavičius: Nemanau, kad antipatijos poezijoje yra labai svar­bios.
Linas Kontrimas: Bet kūryba – ne vien tik priešpriešų ieškojimas.
Mindaugas Kvietkauskas: Aš pa­sakyčiau, kad tiesiog vyksta didelė trin­tis, nes poetų Lietuvoje yra per daug…
Tomas S. Butkus: O poezijos, deja, per mažai…
Donaldas Apanavičius: O gal tie­siog tie patys poetai per mažai myli poe­ziją, nes jiems pasidarė aktualu tarpusavy „pasikandžioti“.
Mindaugas Kvietkauskas: Gal taip yra todėl, kad poetų išties per daug tokiai mažai šaliai. Štai ir mes per vienus metus atėjom visi devyni.
Linas Kontrimas: Bet jei poetų per daug, tai ar jūs devyni nesijaučiate papil­dę jums nesimpatišką grupę?
Darius Jakulevičius: Aš priešta­raučiau, kad poetų yra per daug, nes me­no bei literatūros progresą lemia priešprieša.
Tomas S. Butkus: Poetų yra daug, jeigu vardinsime chronologiškai pavar­des. Bet iš vyresniųjų poetų, artimų mums dvasia, surastume gal tik 20 procentų. O visi kiti mums atrodo esantys kažkur toli.
Mantas Gimžauskas: Deja, kai kam rūpi tik poezijos padėtis, o ne pati kūryba. Galbūt todėl ir atsiranda nesvei­ka atmosfera.
Darius Jakulevičius: Ar jums ne­atrodo, kad kol kas svarbiausias dalykas – ne mūsų kūryba, o pats almanacho išlei­dimas? Kaip įvykis. Ir tas atgarsis, kurį netikėtai jis sukėlė?
Mantas Gimžauskas: Galima su­tikti, kad savo struktūra almanachas nėra vientisas. Tačiau kaip galima buvo siekti to vientisumo, jeigu tiek daug skirtingų autorių?
Donaldas Apanavičius: Jeigu jau prakalbome apie autorius, tai norėčiau paklausti: ar mes ruošiamės gelbėti lietu­vių poeziją? Ar mūsų misija – išvesti ją iš tamsybių, įvesti tvarką chaose ir sutaikyti kartas: kad senieji mylėtų jaunus, o jaunieji – senus?
Tomas S. Butkus: Gal ir reikia gel­bėti, bet aš pradėsiu tai daryti tik tuomet, kai pats pradėsiu skęsti, nes manęs niekas negelbės.
Mantas Gimžauskas: Taip yra to­dėl, kad dabar su lietuvių poezija susiję žmonės, kuriems į pačius eilėraščius, į žodį – nusispjauti. Jei almanachas preten­duoja tapti reiškiniu lietuvių poezijoje, tai mūsų almanachas yra tam tikra alter­natyva tiems žmonėms. Taip pat ir atskiri almanacho eilėraščiai sukuria prielaidas tai alternatyvai.
Darius Jakulevičius: O aš sakau, kad almanachas, kaip reiškinys, padarys daugiau negu atskiri geri eilėraščiai.
Mindaugas Kvietkauskas: Poezi­jos gelbėjimas yra tiesiog nesubrendėlio idėja, tačiau sutikime, kad poezijos verti­nimams dabar be galo trūksta objektyvu­mo. Populiarumo viršūnėje esantys auto­riai paprasčiausiai nebeprisimena to, kas buvo vos prieš penkerius metus. Ir tikrai geri literatūros kūriniai nustumiami kažkur į paribius, jų niekas neprisimena.
Antanas Šimkus: O jūs įsitikinę, kad ir mums taip neatsitiks? Almanacho gali niekas ir nepirkti.
Mantas Gimžauskas: Paradoksalu, bet poetas visada yra garantuotas, kad turės nors ir mažą gerbėjų ratelį, kuris skaitys jo posmus, kuris į tą poeziją gilin­sis. O tie, kurie rašo populiarias brošiūras, turi prisitaikyti prie laiko reikalavimų.
Mindaugas Kvietkauskas: Bet ar nebūna dabar taip, kad poeziją skaito vieni poetai?
Mantas Gimžauskas: Man atrodo, taip nėra…
Mindaugas Kvietkauskas: Poezijos skaitytojų ratas jau ir taip mažas, bet jis dar labiau susiaurės, kai po kokių dešimties metų ateis karta, kuri dabar žavisi vėžliukais ninzėmis. Tada iškils, ko gero, tokia pat problema, kokia buvo egzilyje, kai poetas praktiškai kalbėjo tik pats su savimi, nes neturėjo klausytojų.
Donaldas Apanavičius: O galbūt mes pernelyg sureikšminame patį faktą, jog esame karta ir turime teisę vertinti?
Darius Jakulevičius: Tikrai, mes juk neturime bendro manifesto, bet turi­me bendrų ambicijų.
Donaldas Apanavičius: Mus pir­miausia sieja mūsų amžius: galima saky­ti, kad esame grupė jaunų žmonių, gimu­sių tais pačiais metais ir turinčių panašų požiūrį. Ir dvasinį bendrumą – jei ne su visais, tai bent su vienu kitu iš mūsų.
Mantas Gimžauskas: Man atrodo, kad apie kartą mes galėsime kalbėti tik po kokio trečio bendro almanacho arba po devynių „Pirmųjų knygų“. Iki tol bus tik abstrakcijos.
Mindaugas Valiukas: Bet reiktų padėti ir tiems, kurie eina iš paskos. Kalbu apie respublikinį jaunųjų filologų konkur­są, pavasarį vyksiantį Prienuose. Ar mūsų, „Įžangos“ autorių, įsteigta premija netap­tų tam tikra alternatyva oficialiems vertintojams, ar ji neskatintų jaunųjų iniciatyvos, nepadėtų išryškini netradiciškai kuriančių jaunųjų. Mes turėtume ištiesti kartos ranką, nes po mūsų į jaunųjų filologų konkursą, Valdo Kukulo žodžiais, atei­na ne ką silpnesni žmonės.
Darius Jakulevičius: Beje, durų paskui save mes jiems užtrenkti nesiruo­šiame. Vis dėlto Lietuvoje kol kas ge­riausiai gyvuoja uždarosios akcinės bend­rovės, kurioms geriausiai sekasi mokes­čius nuslėpti, todėl mums siūlyčiau būti uždara bendrove.
Tomas S. Butkus: O ką mums reiktų nuslėpti? Argi yra dvasiniai mokesčiai?

Taip ir sukosi kalba su „Įžangos“ autoriais. Kaip ir kiekviename pokalby­je, nemažai dalykų buvo užmiršta, apie kitus – vos keletas žodžių teištarta. Ta­čiau pokalbis buvo, todėl laukite kitų „Laisvo ploto“ valandų, dalyvaukite.

Kalbėjosi Linas Kontrimas
„Lietuvos aidas“, 1995 02 25