TIKIU HORIZONTU

Mantas Gimžauskas – Kupiškio 1-osios vidurinės mokyklos abiturientas ir (tai gerokai svarbiau) – poetas. Su juo kalbasi Jūratė Micevičiūtė.

– Ar gali pasakyti, kas yra poezija?
– To niekas negali pasakyti, nebent koks mažas mažas purvinas vaikutis, sutiktas vakare ant kreivo šaligatvio. Kiti tėra netikri pranašai. Galiu pasakyti nebent, kaip pats jaučiu poeziją. Būna tokie momentai, kai pasaulis trumpam pavirsta į vientisą dievišką švytėjimą, visos priešingybės ištirpsta ir tai, kas tavyje bei šalia tavęs, pasidaro viena. Štai tokiais momentais ir pajunti poeziją, belieka ją tik (net!) užrašyti. Bet tai, ką užrašai, tėra šešėlis, mestas tikrosios poezijos. Lyg iš niekur atsiranda daugybė metaforų, ir nežinai, kurią pasirinkti. Pasirenki ir nesi tikras, kad radai tinkamiausią. Štai taip ir rašai labai ribotus eilėraščius.

– Kaip pradėjai rašyti eiles?
– Rašyti pradėjau prieš trejus metus. Tada man atsivėrė lyg kitas gyvenimas, pakeitęs ankstyvosios vaikystės mistiką ir mokyklinių dienų letargą. Man reikėjo liudyti tą gyvenimą, kaip kiekvienas tikintysis liudija savo atrastąją Tiesą. Tada aš tikėjau pacifizmu, Rytais, senuoju roku. Tada man beveik užtekdavo susikurti kažkokį imidžą, gražų fasadą, nesigilinant į dalykų esmę. Mano poezija buvo vienas iš akmenų tų stabų aukuruose. Su tokiais eilėraščiais, besilaikančiais beveik vien ekscentriškomis detalėmis, patekau į pernykštį jaunųjų filologų konkurso finalą Palangoje. Žinoma, tas konkursas nebuvo lūžis mano kūryboje, bet tai – pirmas ryškesnis išsiveržimas iš savo kiauto – dar vienas kryptingesnis žingsnis „klaidžiojant naktyje“. Man patinka šis įvaizdis – klaidžiojimai naktyje. Tik keičiasi mano poezija. Pamažu nutolo tas laikas, kai poezija buvo poza ir maišto forma. Persirgau kliedesio ilgesį ir susižavėjimą pasąmonės srautais. Bet po kiekvieno žingsnio klystkeliais tarp krūvos vienadienio šlamšto randu amžinybės dulkių. Taip ryškėja kelias į grynąją poeziją, kelias, kurio galo niekada neprieisiu. Svarbus pats ėjimas, aš juo tikiu.

– Dauguma Tavo bendraamžių jaučiasi be galo vieniši. Gal jau visai nebeliko to, kas vadinama bendravimu?
– Žmonės – kažkas labai nuostabaus, nuostabiausia, ką galima sutikti gyvenime. Mane domina viskas, kas veda prie žmonių: jų žvilgsniai, jų mintys, tas pats bendravimas. Tačiau ką apie tai galime pasakyti mes, gyvenantys dvidešimtojo amžiaus pabaigoje, elektroninės šizofrenijos bei masinės informacijos monstrų karalystėje. Mums turi būti gėda: leidžiamės apkvailinami, pasiliekame su savimi, apsižioję kokį nors lavonams pritaikytos civilizacijos žaisliuką, ištriname ribą tarp individualizmo ir egoizmo. Dabar populiarus „asmeninio ryšio su Dievu“ principas, vadinasi, net Dievą lengviau įžiūrėti atsukus kitiems nugarą. Keistokai, švelniai tariant, dabar bendraujama, jei, žinoma, iš viso bendraujama. Štai ir šie mano samprotavimai, pasirodo, yra apie nebendravimą. Svarbiausia šiame nusigręžusiųjų pasaulyje – tikėti, kad žemė tokia didelė, žmonių joje tiek daug, kad kiekvienas sutiks SAVO žmones. Tai – žmonės, kurie paprasčiausiai priima Tave, nes nesislepia už pinkfloidiškos sienos. Jau esu sutikęs nemažai tokių žmonių, o man dar tik 17-ka. Vadinasi, esu laimingas žmogus. Kai atsiveri žmogui ir jis priima tave, lieka tik viena problema – pačiam maksimaliai priimti pas tave ateinantįjį, kad jis jaustų bendravimo šilumą, bet ir išliktų visiškai laisvas. Kaip tik šioje vietoje dažniausiai klumpu ir jaučiuosi esąs kaltas prieš žmones, tarp kurių gyvenu.

– Kokią matai ateitį?
– Jokia ateitis neegzistuoja, ji dar tik bus sukurta. Ar ją sukursiu pats, ar leisiu, kad mano ateitį kurtų aklos aplinkybės – retoriniai klausimai pačiam sau. Galima iki kvaitulio mėgautis mintimis apie nuosmukį, apokaliptinę grėsmę, bet tai tėra žaidimas, rafinuotas dvidešimtojo amžiaus vaikų mazochizmas, palydimas šizofreniško meno, gyvenimo, mąstymo. Kad nežlugtum, privalai turėti kažką priekyje ir tuo tikėti. Aš tikiu poezija, žmonėmis ir ta šiluma, kuri atsiranda jiems būnant kartu, tikiu horizontu, link kurio galima eiti, kol pagaliau pasidarys šviesu. Eiti, o ne vien riedėti į tamsą.

„Moksleivis“, 1993 m. Nr. 12