BELAUKIANT EŽERO

Beveiksmė recenzija

Veikėjai:

EŽERO ŽMOGUS, paprastas žmogus
MANTAS, gimžauskas
VIEŠOJI, nuomonė
SKAITOVAS, kurio nėra

Veiksmas vyksta vasario 2-osios naktį, Kupiškyje, Knygnešių 9. Scena paruošta autoadoracijai. Centre, prie rašomojo stalo droviai sėdi EŽERO ŽMOGUS. Kiek atokiau, dviguliame fotelyje sėdi VIEŠOJI ir nieko nedaro. Įeina MANTAS su „Ežerožeme“, popieriaus lapu bei tušinuku rankose ir prisėda prie rašomojo stalo.

SKAITOVAS.

…dienovandeny įsibridę mes uodžiam jos mirtį
…pagelmės indas įtolsta į mūsų regėjimo lauką platų
…gailgarbio garbei
(p. 4)

MANTAS (rašo). („Ežero žemė“). Paskutinėje savo knygelėje T. S. B. pagaliau atidengė tą kortą, kurią visą laiką kaišiojo savo poezijos skaitytojų panosėn. Ta korta – sava kalba (ne koks ten „poetinis kalbėjimas“) savame kontekste. Kontekstas – ežerožemė. O kalba kuriama be didelių įmantrybių – naujadarais, ne visai lauktais žodžių junginiais, elementorių ir pirmąją klasę menančia aliteracija…

SKAITOVAS.

…dieve dieve
raudonas raudojantis
durpiau
balto kisieliaus apsiaustu
baltu galvijaus kalaviju
raudonom vijoklio uogom –
į tupmenis:
(p. 7)

MANTAS (rašo). („Dvigulis dubenėlis“). Taip, kai kurie kalbakūrio gimnastiniai numeriai atkreipia į save dėmesį eksperimento prasme. Pavyzdžiui, eilėraščiai „Dvidelis“, „Pušies gaudymas“, „Kuncų sakai“. Kiek tokie eksperimentai atrodo įdomūs, žinoma, jau kiekvieno skaitančiojo asmeninis…

VIEŠOJI pradeda daryti ir daro iki recenzijos pabaigos.

MANTAS (rašo) …reikalas. Tačiau malonu, kad knygelės vientisumą (šito iš jo tikrai neatimsi) sukuria ne poezijos ir gramatikos painiojimas, o ežerožemė. Kas tai? Žinau, kad suformuluosiu pro šalį, todėl tik išvardinsiu galimas knygelės stilistikos analizės išvadas.***

SKAITOVAS.

denatūratai
žydinčių rankų
eina pilyn
upėmis
…
iš mažo meldo
iš mažo nilo
mūs kūdikis
subangavo
sparnapelkėm
suklykė
…
nušvitimo mūs
pieva pairusi
bevaisė
žemė
…
žinau jog už
nugaros iš
tavęs
man tik
kvapas
andainykščio
vandens
neišsemtas
buvimas
…
nenumaldomai
tempiančiu
tavimi
nesulaikomą
tavo akiraty
didmiesčio
liniją
…
mes
viešpaties
valioje
kildinti –
iš
malūnsparnių

***
Ežerožemė – tai virtualios realybės pritaikymas poezijos puslapiams: autoriaus (atėjo gi pagaliau laikas visiems kritikams įsileisti gaivaus reliatyvizmo į savo smegenis ir dėti lygybės ženklą, tarp autoriaus ir lyrinio „aš“) p a s a u l ė j a u t o s sukoncentravimas į konkrečias taisykles turinčią kalbinę išraišką, suformuluotą įvaizdžių teritoriją, kurioje kuparas, ekvatorius ir kabala, kurios nėra, sutilptų į tuos pačius neišeitagrįščius; sukylanti, priblėstanti ir vėl pasikartojanti pseudo(?) emigrantiška retorika. Kaip ten bebūtų, ežerožemė – visuma. Jos mechanizmą galutinai išnarplioti tegu pabando koks nors 2010-ųjų abiturientas (jei iki to laiko nesugriežtės konvencijos, draudžiančios kankinti vaikus). Pavargau, einu parūkyti. (išeina)

EŽERO ŽMOGUS sumirksi pirmą kartą. Maždaug po 5 min. grįžta MANTAS.

MANTAS (rašo). Ežerožemė (geografinė jos apžvalga) prasideda Tvankstoje (3 psl.) ir baigiasi prie jūros (Irisei Murdoch skirtas eilėraštis „Atoslūgio rūmas“). Geografiniais sumetimais (nors, žinoma, visai ne dėl to) tarp tekstų įsiterpia ir Klaipėdos centro planas – jei važiuosite į pajūrį, išsiplėškite! 11-ąjį „Ežerožemės“ puslapį. O nuo 17-ojo puslapio, t. y. lygiai nuo knygelės vidurio, prabyla ežero žmogus.

EŽERO ŽMOGUS ir toliau droviai sėdi.

SKAITOVAS norėtų pacituoti eilėraštį „Maža mano artimas“, bet negali iš konteksto ištraukti nei vienos maždaug hegzametro ilgio eilutės.

MANTAS (rašo toliau). Eilėraščiai tampa automatinio rašymo ir išpažinties kombinacijomis, kuriose kartais primirštama ir ežerožemės konstitucija („Maža mano artimas“, „Gulbių baltumas vasarą“). T. S. B. kaip, turbūt, daugeliui poetų, žūt būt norisi „dūšią išlieti“, net jeigu dūšia ir nenori pataikyti į temos taikinio vidurį. Na, bet stilius neprašauna. Atrodo, T. S. B. ežerožemės kalbą bus ne sukūręs, o užsiauginęs.

SKAITOVAS.

…ir netgi tada kai mes augame
kildami o rankos panirusios kalbas –
tarp mūsų nenumesta žodžio nė
vieno…
(p. 27)

MANTAS (rašo). („Ežero žmonės“). Šiame eilėraštyje (knygelės kulminacija?) išpažinčių „aš“ tampa ežero „mes“, o pačiame paskutiniajame („Mirus parva“) subjektyvus lietuviškas „išsisakymas“ virsta prūsiškos–klaipėdietiškos–emigrantiškos erdvės malda su citata iš Egipto „Mirusiųjų knygos“.

EŽERO ŽMOGUS, supratęs, kad recenzija baigiasi, pajunta palengvėjimą.

MANTAS baigia rašyti ir pažvelgia į viršų. Vietoj uždangos lėtai leidžiasi ežeras, kurio vardą, matyt, kažkas bus atspėjęs…

SKAITOVAS.

jau mūsų vaitojantys skysčiai išgarinti
atsitraukus jūra į ežerus
ežerams dabar gyventi virš mūsų
(p. 31)

„Atolas“ Nr. 5, 1998 m.