KĖDŽIŲ DIZAINAS IR FORMALINO KOLBOS

Benediktas Januševičius „12 kėdžių“, Vario burnos, Vilnius, 1997

Tai pati įdomiausia knygelė, išleista „Vario Burnų“. Pradėjau nuo asmeninės nuomonės ir, jei nebūčiau laiku pasprukęs iš žurnalistikos instituto, gulėčiau kraujo klane jau po pirmojo sakinio. Kadangi aplink mane sausa, galiu pakartoti ir kitais žodžiais. Naujoji knygelė yra B. J. ir T. S – dviejų įsisenėjusių poezijos chuliganų kompiuterinės aistros kūdikis su keturiasdešimt aštuoniom kojom ir vardu, kuriuo vaikai šiaip jau nekrikštijami. Pavadinimas „12 KĖDŽIŲ“, rodos, gundo banaliai šmaikštauti prikaišiojant į tekstą Ostapo Benderio ir Kisos Vorobjaninovo išminties spinduliukų. Nesulauksit! Apsiribosiu tik viena paralele su Ilfo ir Petrovo kūriniu. Ten viskas sukasi aplink pačias tikriausias kėdes. Ir ne veltui. Šios knygelės paantraštė eilėraščiai/daiktai taipogi ne šiaip sau.
Dvylika rinkinuko eilėraščių įspausti, įsprausti, įtrėkšti, užkeverzoti (deja deja – pabandykite iššifruoti eilėraštį ant Maironio „Pavasario balsų“ viršelio) dvylikoje daiktų (t. y. objektų, tegu ir kritikai lietuviai nesijaučia antrarūšiais skaitytojais). Eilėraštis kalendoriaus lapelyje, patefono plokštelėje, banknote, cigarečių pakelyje ir t. t. Tyčia sakau: „pakelyje“, „banknote“, o ne „ant pakelio“, „ant banknoto“. Daiktas nėra vien eilėraščio vaizdinis fonas. Daiktas ir tekstas eilraštyje tiesiogiai (ačiū D, ne tiesmukai) susiję ir sudaro pastarojo prasmių visumą. Vienas dėmuo – kasdieniškas, iki nepastebimumo pažįstamas atvaizdas, kitas – mūsų smegenyse dar neapsilankiusi žodžių kombinacija, išspjauta ir, galbūt, jau primiršta paties Beno neuronų kumščio. Dėmens suma – eilėraštis.
Štai, kad ir penkių litų banknotas. Prisipažinkite, kad pinigo, esančio (ar, tuo labiau, nesančio) jūsų kišenėje suvokimas, jūsų sąmonėje netelpa į tai, kas valdiškuose namuose buvo parašyta ant šito popierėlio. Poezija žaidžia prasmėmis. Žaidžia viešai skaitytojų akivaizdoje. Tad kodėl būtina žaisti ant balto konteksto grimo? Kodėl teksto viešai neišmaudžius netgi kasdieniškame prasmių šaltinyje?

… jau vakaras / vanduo nutilo / užmigo raidės / popieriaus lape / prašau tavęs / šypsokis / ir nieko nesakyk / nebent

Tokios eilutės dalijasi vieta puslapyje su vandens ženklais ir Vargo mokykla. Autobuso talonėlis taiko į unisoną su poetine nuojauta, kad gali būti pradurtas ir nučiupinėtas kontrolieriaus, voliotis ant šaligatvio. O gal eilėraštis, kiek pasimuistęs, įsirango į plokščią talono drabužį:

kaip tas pamišęs vargonininkas / laksto gatvėmis šunys ir šiukšlės / beprotybės krislai / nuginkluoti vėžiai / byra iš sukežusio puodo / byra iš meilės / iš lietaus jie byra ir byra… vargas paklydėliams / vargas / vargas ir man nusi…

Ir taip toliau (gudriai apibendrinau, nes tingiu rašyti recenzijas cigarečių pakeliui, alaus butelio etiketei ir tiems filologams, kurie nesupranta apie ką čia kalbama).
Kad mums pažįstamas atvaizdas, sumišęs su poetiniu tekstu, semantiškai pasikeičia, rodos akivaizdu. Užtenka pažvelgti į puslapį kalendoriaus lapelį arba ant Mozės archikatedros frontono užrašyti MANO ŽMONA NEIŠTIKIMA, O SKAITYTI NEMOKU ir pačiam įsitikinti daikto prasmių įvairove. Skambinti į kultūros paveldo departamentą nereikia – Beno eksperimentai architektūros paminklams nepavojingi. Jis kukliai, kaip mikčiojantis tautodailininkas telelaidoje „Po savo stogu“ prakalbina paprastus daiktus.
Tačiau, vartant knygelę, buvo daug įdomiau pastebėti, kaip daiktai atveria, rodos, antrą burną ir taip jau plepiam poetiniam tekstui. Formos burną. Erdvė, kuri pagal save sudėlioja žodžius, dizainas (Jėzus Marija! Poezijoje!) kumščiuoja tekstą: pasakyk dar ką nors, pasakyk kita forma! Formalizmas, maskuojantis leisgyvį turinį? Kam taip griežtai? Žinoma, formalizmą iš knygelės spinduliuoja radioaktyvi kasetė Visagino sąvartyne, bet… Atrodo, lietuvių poezijos plente yra tokia kryžkele su dviem rodyklėmis, kurią nemalonu ir žemėlapyje pažymėti. Mat ant vienos rodyklės parašyta FORMALIZMAS, o ant kitos FORMALINAS. Skystis, sustabdantis lavonų irimą ir išsaugantis juos pagarbiems ainių žvilgsniams – labai populiarus mūsų poezijoje ir jos kritikoje. Eilėraštis formalino kolboje jaučiasi saugus, kaip kūdikis gimdoje. O formalizmo takelis kažkoks kreivas, menkai ištryptas – juo einantys atrodo nesolidžiai. Ir pasirink tu sau maršrutą… Na, jei turi kėdę, gali bent prisėsti kryžkelėje ir pasižvalgyti: o, ten dar vienas takelis, ir dar vienas! Ar tik pasirodė?

„Atolas“ Nr. 4, 1998 m. sausis