PAKRAŠČIAIS, PAKRAŠČIAIS…

Taip, mūsų karavanas, šiek tiek pakramsnotas ir apskalytas, vis dėlto prišliaužė iki kitos oazės – antrojo „Atolo“ numerio. Pirmajame numeryje buvome savo kupranugarius išvedę į platų Pūvančios Žuvies vieškelį. Norėjome kiek pasižvalgyti (žr. „Pūvančios žuvies fone“, „Šūdo monopolis“) ir save parodyti (žr. kūrybos puslapius, knygelių pristatymus). Eidami pro Garsių Pavardžių kišlaką, matyt, būsime išmindę kokį nors daržą ar išspardę filosofinius alchemikų akmenis. Todėl mūsų kupranugarių blauzdos jau spėjo pajusti kažkieno smulkius ir retus dantukus. Bet mat juos galas. Šįkart pasirinkome kiek kitokį maršrutą – keliausime aplinkiniais takeliais.
Kaip ten bebūtų, visada yra autorių, kurie neįsiterpia į esamą literatūros hierarchiją, nei jos viršūnėje, nei jos apačioje. Ir ne visada verta tuos autorius ignoruoti. Žinoma, padaryti išsamią „pakraščių“ apžvalgą būtų V. Kubiliaus vertas darbas. Šiame numeryje stengsimės bent fragmentiškai atkreipti dėmesį į autorius, esančius šalia veržliausios mūsų tėvynės literatūrinės srovės, čiurlenančios tradiciškai, iš Sirvydo gatvės į Universiteto ir atgal. Apie tokių žmonių kūrybą rašo T. S. Butkus, M. Starkauskas ir E. Klivis. Tiesa, Edgaro pristatoma Romo Railos „Grafo manija“ nebuvo nepastebėta. Visgi knygelės autorius gyvena ne minėtose gatvėse, o Ukmergės rajone, kur, kaip žinia, Olimpo kalnas nestovi. Pirmininko Mao kūrybą literatų avangardui minėti taip pat lyg ir nepatogu. Tuo tarpu „abiturientiškos rašliavos“ leidinukas gali imti ir išspausdinti truputėlį Mao Dzeduno poezijos vertimų – vis vien mus chunveibinais vadino… Kaip ir pirmajame numeryje publikuojame šiek tiek projaunuomenės poezijos bei prozos. Ši kūryba tai jau neišvengiamai linkusi gulėti pakraščiuose. Jai ir skiriama visa antroji antrojo „Atolo“ dalis. Tad, kaip tam anekdote – imkiet mane ir skaitykiet!

„Atolas“ Nr. 2, 1996 m. lapkritis–gruodis