PERLIUKAI IR ORO BALIONĖLIAI

Atrodo, kad moksleiviai tam ir gyvena šiame pasauly, kad išsrėbtų prieš pora metų vyresnių „dėdžių“ užvirtą košę. O užvirė tas patiekalas balandžio mėnesį Prienuose, kur vyko jaunųjų filologų konkurso (toliau – JFK) finalas. Virėjų-piktadarių vaidmuo teko A. komisijai. Nežinantiems paaiškinsiu, kad „A“ – tai ne „aligatorių“, o „Alternatyvi“. Šios nusikalstamos organizacijos užuomazgos atsirado dar pernykščiame JFK finale Telšiuose, kai du eksmoksleiviai, buvę laureatai, subūrė alternatyvų prizininkų penketuką. Praėjus pusmečiui, devyni eksmoksleiviai-ekslaureatai išleido savo poezijos almanachą ir kažkokiame interviu prasitarė, kad nesirengia užtrenkti durų į poeziją dar jaunesniems autoriams. Artėjo šiųmetinis JFK finalas ir pažadus reikėjo įvykdyti. Štai ir buvo prisiminta alternatyvios komisijos idėja – kad moksleiviai apie laureatų ir tikrosios komisijos galvas nepripieštų nereikalingų aureolių. Prienus įvairiais būdais pasiekė penki A. komisijos nariai: M. Kvietkauskas, v.v. T. S. Butkus, M. Valiukas, D. Jakulevičius ir jūsų nuolankus tarnas. Prienuose A. komisija dalyvavo poezijos sekcijos darbe, oficialiose ceremonijose ir įteikė alternatyvų prizą – bronzinį (o gal špižinį – niekas nepatikrino) Don Kichotą. Kompensuojant moksleivijai padarytą žalą, žurnale netrukus turėjo pasirodyti A. komisijos parengta moksleivių poezijos apžvalga. Tačiau prisiminus vieną filmą, buvo pavasaris, vasara, ir niekas nenorėjo vargintis. Taigi A. komisija užkrovė visą darbą man ir išsiskirstė kas sau. Tad ir noriu tik pasidalyti savo įspūdžiais apie kai kuriuos moksleiviškos poezijos ypatumus.
Pradėsiu nuo spalvingiausių įspūdžių – nuo dailiosios lyties. Ji konkurse buvo iš tiesų labai daili. Galima tam grožiui skirti kokį jambą, bet pavarčius merginų poeziją, tenka nusileisti ant žemės ir mintis dėstyti proza.
Su kitais A. komisijos nariais finalininkių poeziją skaitėme dar kovo mėnesį. Nagrinėjome, lyginome, ginčijomės, bet paskui ėmėme painiotis. Ir ne iš nuovargio ar dėl kitų priežasčių, bet dėl poezijos vienodumo. Vienodumas ir paliko ryškiausią įspūdį, vieną po kito skaitant jaunųjų poečių pluoštus. Tas poezijos supanašėjimas, manau, bus atsiradęs dėl joje vyraujančios savianalizės. Žinoma, kūryba neįmanoma be pasinėrimo į save. Tik merginos mintis, tinkančias dienoraščiui ar pašnekesiui su geru draugu, sukemša į eilėraščius, nesirūpindamos menine išraiška. Jaunoji poetė arba „išpasakoja“ savo vidinę būseną, paįvairindama tekstą vienu kitu nekasdienišku įvaizdžiu ir neįmantriu filosofavimu (Ieva Uždavinytė), arba griebiasi tokių metaforų, kurios nebegali pasakyti ko nors nauja ar savita. „Aš ašarų valandoje atversiu savo knygą sau //.. // Ir pasikrikštysiu iš naujo / neturtėlio krikštu“. Tai Giedrės Mogilaitės eilutės, bet panašiai rašo daugelis finalininkių. Ašarų valanda, knyga, krikštas – kiek kartų tai jau girdėta! Šie ir panašūs žodžiai prašyte prašosi į eilėraščius ir labai dažnai ten patenka. Metaforos, nuolat reiškiančios vis tą patį, tampa panašiomis į kelių ženklus, kurie yra labai schematiški ir vienodi visoje Europoje. Neneigiu, kad kiekvienos finalininkės poezijoje yra gražių dalykų, bet esančių bėdų taip pat negalima neigti. Trūksta labai nedaug – šiek tiek reiklumo savo kūrybai – ir Lietuva turės dar dešimt puikių poečių.
Kol šios poetės dar netapo įžymybėmis, iš jų pulkelio norėčiau išskirti dvi Lauras – Klivytę iš Ukmergės ir vilnietę Vosyliūtę. Nedrįstu cituoti L. Klivytės eilėraščio „Trižodis“ – neišlaikytų žurnalo maketuotojų nervai – tačiau tos trys žodžio pločio kolonėlės rodo, kaip eksperimentuojant forma nevalia pamiršti turinio. Abiejų Laurų eilėraščių tema nėra kažkokia išskirtinė – savasis „aš“, supantis ir vidinis pasaulis… Vidinio pasaulio labirintai būna daug tikresni ne tada, kai jie išpasakojami skaitytojui lyg psichologo kabinete, o, pavyzdžiui, „Eilėraštyje, kuriame nepaminėtos žvakės“.
Šiame L. Vosyliūtės kūrinyje žvakes ir kitus „amžinuosius simbolius“ pakeičia gyvi žodžiai. Nei L. Klivytė, nei L. Vosyliūtė negavo prizinės vietos, todėl alternatyva oficialios komisijos nuomonei būtina.
***
Skirtumai tarp vaikinų poezijos pluoštų ryškesni. Gal todėl, kad jų į finalą pateko mažiau. Pradėsiu nuo Ramūno Balukonio ir Aivaro Dočkaus. Prienuose, bediskutuojant apie poeziją, Ramūnas prisipažino, jog Aivaro rašymo maniera jam nepriimtina. Tai visai natūralu – šiuos vaikinus sugretinau ne dėl jų kūrybos panašumų, bet dėl skirtumų.
Ramūnas vartoja laiko, erdvės ir kitas didingas sąvokas. Joms pripildyti eilėraščiai pretenduoja į „aukštas materijas“ (štai V. Mykolaitį-Putiną menantys eilėraščių pavadinimai „Vienišiaus celėj“, „Maištauk, naktie“, „Valdovas“ ir t. t.). Vis dėlto dalykai, kurių nei apčiuopsi, nei pamatysi, neatsargiai su jais elgiantis, gali labai prituščiavidurinti eilėraštį ir jis į aukštybes pakils ne kaip putiniškas sakalas, o kaip oro balionėlis. Deja, R. Balukonis su sąvokomis ne visada elgiasi atsargiai. Todėl sušmėžuoja kas nors įdomaus (pvz.: „Saulė išdegino klaikią juodą dėmę / Ten prisiglaudė mirtis ir… / Privėmė/“), ir vėl akims belieka statiškai fiksuoti tekstą iki kito perliuko. Optimistiškiau nuteikia du paskutinieji eilėraščiai iš Ramūno poezijos pluošto: „Naktį lemtingą“ ir „Paskendęs agonijoje“.
Aivarui Dočkui svarbiau perteikti muzikinį skambesį eilėraštyje. Taip sako jis pats, taip sako ir jo eilėraščiai. Įdomi idėja, užvaldžiusi šio palangiškio protą, ir nuostabiausia, kad Aivarui sekasi ją įgyvendinti! Idėjos veja viena kitą. Į Prienus Aivaras buvo atsivežęs savo „Dekalogą“ – eilėraščių ciklą, kurio nespėjo pristatyti konkursui. Tema – tiesiog pagunda banalybėms, tačiau džiugu, kad Aivaras rado savo kelią. Nežinau, kada A. Dočkus savo „Dekalogą“ ketina ištempti į viešumą, bet kai tai įvyks, galėsite patys įsitikinti, koks skirtumas tarp šio ciklo ir visokių ašarojančių moterėlių religinių interpretacijų.
Prisikasėme iki religijos – vienos iš dviejų temų, atnešančių didžiausią pasisekimą konjunktūrinės poezijos kūrėjams. Antroji tema – tėvynė, jos praeitis, išmirusios baltų gentys dominuoja Manvydo Vitkūno eilėraščiuose. Ar užkibo Manvydas ant konjunktūrinio kabliuko? Ne. Ir tai – jau privalumas. M. Vitkūnas, kaip ir tas H. Radausko lyrinis herojus, „nestato namų, neveda tautos“. Savo eilėraščiais „Prūsams“, „Toli“, „Jotvingiai“ Manvydas įtikina, kad santykis su lietuviui šventais dalykais gali būti labai asmeniškas, o ne skirtas vien publikos patiklumui. Tiesa, eilėraščiai kartais atrodo pernelyg naivūs (o gal skaitytojai pernelyg ciniški?), per daug nereikalingo puošnumo. Prienuose Manvydas visiems prisistatinėjo paskutiniuoju romantiku (įdomu, kiek dar tūkstančių romantikų vardins save paskutiniaisiais?). Šiaip ar taip, naivumas ir būdvardžiai – romantikų nuodėmės. Bet jiems būdingas ir nenoras stovėti vietoje. Tai suteikia vilties, kad po daugelio kūrybinių klaidžiojimų Manvydo poezija taps brandesnė.
***
Pasielgiau kitaip nei įprasta, konkurso nugalėtojams skirsiu mažiausiai dėmesio. Tiek pirmosios vietos laimėtojui vilniečiui Antanui Šimkui, tiek Ugniui Mikučioniui-Vizgirdai, į Kauną išsivežusiam alternatyvųjį prizą.
Antanas yra mano draugas ir būtų subjektyvu čia ką nors apie jį rašyti. Mano nuomone, oficialioji komisija nepasikarščiavo taip įvertindama Antaną. Štai ir viskas apie jį.
A. komisijos diskusijos, agitkompanija ir balsavimas dėl alternatyvaus prizo užsitęsė iki gilios nakties. Galų gale keturiais balsais prieš vieną A. Laureatu tapo U. Mikučionis-Vizgirda, oficialiosios komisijos pamalonintas trečiąja vieta. A. komisijos simpatijas Ugnius nusipirko savo eilėraščių drąsa, nebijodamas netikėtų ir nenulaižytų frazių, fonetinių eksperimentų ir sąskambių ieškojimo „ne pagal taisykles“. Ieškant A. Laureato eilėraščiuose banalybių, apima irzli neviltis. Už tai jam į rankas ir buvo įbruktas Don Kichotas.
***
A. Laureatu ir baigsiu šį cenzūrinių keiksmų ir necenzūrinių komplimentų mišinį. Tegu neįsižeidžia tos jaunosios poetės, kurių nepaminėjau – rašiau savo samprotavimus, o ne JFK dalyvių dosjė rinkinį. Jei kam labai nepatiko šitas rašinys, nedelsdami rašykite „Moksleiviui“ – būtų įdomu. O visiems jauniesiems poetams linkiu pačios didžiausios sėkmės. Kad ir kokie būtų kiekvieno iš jų eilėraščiai, visi jie yra šaunūs žmonės (įsitikinau Prienuose) ir nereikia priminti, kiek daug kiekvienas gali pasiekti.

„Moksleivis“, 1995 m. rugsėjis, Nr. 9