TRUMPA „ATOLO“ ISTORIJA ARBA MIELA ALMA*

rašau ši laišką ir nežinau, ar bepasieks jis Tave. Ar bepaimsi naują „Atolo“ virtuvės patiekalą į savo rankas, pratusias prie švelnesnių ir tauresnių dalykų, nei ta mūsų pūvanti žuvis. Nežinau Tavo adreso, tai ir iškaulijau naujojo redaktoriaus priglausti laišką tarp savo rašTmenų. Gal kartais jį pastebėsi, kaip laiku pastebėjai mūsų kultūrinę kepenų cirozę.
Perskaičiau Tavo rašinį birželio 11-osios „Gintaro lašuose“. Pasirodei man tikra „pajūrio“ dukra. Net rašinį pavadinai „žalia žuvienė“. Koks gi dar „Atolo“ motyvas gali ryškiausiai kristi į akis tikrai klaipėdietei, kaip gali neskaudinti negražios, nekvapnios ir negyvos žuvys, kurių Tomas S. Butkus drįso primėtyti net savo gimtajame pajūryje. Na, jam tai jau Tavo publikacija tikrai turėjo staigiai užčiaupti burną. Dabar tai Klaipėdos padugnei tikrai gėda žodį ištarti. Net ne tarptautinį.
O aš privalau kalbėti, kad ir kaip gėda būtų. Mane verčia galingas dvasinis ryšys su Tavimi. Tau jis gali pasirodyti keistas, o aš dabar gyvenu palaikomas to ryšio, kuris man brangesnis net už beprasmio teksto idėją. Matai, aš kadaise taip pat buvau „Atolo“ redaktorius, kaip ir tas klaipėdiškis, todėl negalėjau abejingai spjauti į „Gintaro lašų“ iškarpą. Dar daugiau – „žalia žuvienė“ suvirpino mano širdį lyg Tavo rekomenduotas žadintuvas, aš pajutau saulės pagavą, ir išgirdau varpų skambėjimą. Lyg tyro jaunuolio maldą, kartojo vardą ALMA mano lūpos, ir prieš akis prabėgo gyvenimas prirūkytoje „Atolo“ redakcijoje.
Štai 1996-ųjų ruduo. Rašome redakcinį straipsnį – lyg Deivido Korešo fanatikai rengiamės apokalipsei. Apsinuodiję supuvusia žuvimi tuoj tuoj imsimės nuodyti lengvatikius. Apokalipsės scenarijuje parašyta: „gyvą žuvį sumalti“. Įžvalgumu mes ne taip gerai apdovanoti – gyvos žuvies nerandame. Vienintelis gyvybinės veiklos produktas mūsų siaurame akiratyje – , atleiskite, šūdas. Mes dar žvalgomės vieni į kitus, o Mykolas Starkauskas jau imasi šios temos. Jokių gerų manierų. Laiku nepasiūlėme geresnių bestselerių (pvz. Malūko) – kliuvo R. Gaveliui. Skandalas! Sako, net Vilniaus universiteto auditorijose piktinosi: kas tas Starkauskas, kas tas Starkauskas ?!
Štai į mano rankas patenka nauja medžiaga numeriui – „liepsnojančios žirafos“. Kiekvienas vaikas žino, kad liepsnojančios žirafos skrieja tik Labai Aiškia Kryptimi. Kitaip ir būti negali. Bet ne! Marius Burokas vien iš tuščio (suprask – kūrybinio!) kaprizo apverčia šį kosminį dėsnį aukštyn kojomis ir gaudyk, žmogau, semantinius „projaunuomenės puslapio“ ryšius, kaip tas žirafas.
Štai regiu Juliją Icikzonaitę, niekšiškai besityčiojančią iš fizinio trūkumo – poeto apkūnumo. Leidžiame įžūliai mergiotei tyčiotis iš žmogaus išorės, nors pažįstame storokų poetų, turinčių didesnių problemų snobiškuose tekstuose, o ne kompleksijoje. Tylime – tegu snobizmas tarpsta nedemaskuotas.
Štai, kolegos vėl ginčijasi su vakarykšte diena ir savimi: kaimas – miestas, skirsto – neskirsto… Net nesuprasi jų kliedesio. O visiems atrodo, kad aptarinėja Poetinio Druskininkų Rudens’95 konferenciją „kaimo ir miesto proza“. Visi mano, kad konferencijos dalyviai tik ir pritempinėja lietuvių prozą, prie schemos „kaimas–miestas“. Iš tiesų niekas taip prozos neskirsto – dar viena alkoholinė haliucinacija Druskininkuose. Net kurorte negalime savo amoralumo eglišakiais pridengti.
Štai Andrius Jakučiūnas ir Tomas Staniulis, kuriems pavedėme pornografijos platinimą tarp filologų ir literatūros kritikų, demonstruoja nuogą sociumo kūną. Andrius netgi neatlieka svarbiausios prozininko funkcijos – aiškiai pasakyti skaitytojui tikrąją ESMINĘ priežastį, kodėl gyventojai irzlūs, o vaikai – dvejetukininkai. Jis tik paisto apie kažkokias lemputes. O mes leidžiame tam, atsiprašant, prozininkui pačiam kurti apsakymo estetiką, neparodydami Tikrųjų Vertybių. Juk esame redakcija – privalome jas (nu)rodyti savo autoriams! Bet mes to nedarome. Mes netgi leidžiame Gediminui Akinskui „Atolo“ puslapiuose spausdinti miniatiūras apie bebrus, uteles ir uodus. Apie idėjų pasaulį miniatiūrose – nė žodžio. Štai, regiu, kaip mes dėl tų miniatiūrų renkamės į savitarpio adoracijos būrelį…
Štai, 1996-ųjų žiema. Pagaliau gaunam atkirtį. Atsiverčiame vieną „Literatūros ir meno“ numerį ir pažvelgiame į akis karčiai tiesai apie save. Chamai – krimst, mužikai – krimst, chunveibinai – krimst. Paskutinysis epitetas patraukia nesuprantamu skambesiu. Išsiaiškinęs, kas ir kaip, kontratakuoju gėrio jėgas – Mao Dzeduno eilėraščiai užteršia antrąjį „Atolo“ numerį. Į vieną krūvą surenkam ir kitas šiukšles – tai, kas tolėliau nuo solidžiausio literatūros srauto. Bijome dar vieno „krimst“, tai ir kuklinamės, šliaužiojame pakraščiais.
Štai, pagaliau, 1997-ųjų pradžia. Jaučiu šiokį tokį prašviesėjimą galvoje. O gal sąžinė ima graužti. Žodžiu, sakau Tomui S. Butkui: „Eik tu po paraliais su savo abstrakčiųjų bei tarptautinės kilmės būdvardžių kolekcija, kad tave kur kaukas suėstų!“ Trenkiu durimis ir išeinu iš prirūkytos redakcijos į tyrą it krištolas K. Sirvydo gatvės orą. O Tomas šast į mano kėdę. Tą pačią akimirką „Atolas“ pasidaro dar baisesnis – pagelsta ir pažaliuoja. Ir jaučiu, kad kuo tolyn, tuo bus blogyn. Mat „Atolas“ evoliucionuoja Nežinoma Kryptimi. Gerėti (t. y. pasitaisyti) leidinys galėtų tik evoliucionuodamas tik Vienintele Teisinga Kryptimi, bet to nebus, kol redaktorius leis visokiai projaunuomenei kasytis savo pasaulio bambas užuot pasakius ką nors, kas turi TIKRĄJĄ PRASMĘ.
Net nežinau, Alma, kodėl Tau papasakojau šiuos kraupius prisiminimus apie „Atolą“. Nors ir stengiuosi keistis, vis dar sunku suvokti net savo prisiminimų prasmę. Bet tu man labai padėjai. Tu, kaip ta jūra, kurioje žėri gintaro lašai, savo purslais atgaivinai mano tuštybės ir pretenzijų sielą. Tavo žalia žuvienė galutinai numalšino mano sielos alkį. Ačiū Tau.

– su meile–
Mantas Gimžauskas

* Šis tekstas buvo spausdintas „Gintaro lašų“ 1997 m. spalio mėn.

„Atolas“ Nr. 4, 1998 m. sausis