AMŽINOJI SIENA

tik atsimerk
ir prieš tave išauga siena
žėruodama vakaro veidrodžiais
nusileisdama į amžiną tamsą
ar pasipuošdama liūto nagais

ieškosi dangaus
bet siena aplenks tavo žvilgsnį
vietoj erdvės išvysi plytų šypseną
ir lipnius vijoklius smaugiančius širdį
laukiančius tavo mirties

atsigręžk atgal
ir ten pamatysi tą patį
tik siena bus panaši į juodą tamsą
kaip nafta tekanti plaučių kanalais
pirmųjų krikščionių laikais

krenti ant žemės
ten vienas kvadratinis metras laisvės
su merdinčiais tarakonais uždususiam smėly
ir stingdančiu sienų kvėpavimu
kai kam tai visai nemažai

tavęs nebėra
tik dar kyla drebančios rankos
siena ramiai baigia virškinti auką
kuriai liko tamsa ir gęstančios žvaigždės
o naujo kūdikio pėdom nusidriekia sienos šešėlis

1993 01 05