ASTRALIJOS GIMINĖ

Gabija jau nieko nebijo, vaikšto susisupus į savąją liepsną, ant gęstančių Gabijos pirštų byra seniai jau mirusios snaigės
Šeštoji Dalailamos Pamėklė pakimba virš Bekešo kalno
Ligonis ir visi jie ligoniai

1. Gabija (Astralija)
2. Jie (Ligonis)
3. Medžioklio Tyla sluoksniuoto asfalto pyrago ragautojai
o pro asfaltą žolė teprasikala
po vieną kartą kiekvienai kartai

Visuomenės pakantumo ribos niekada neperžengia jos suvokimo ribų. Už tų ribų atsidūrę arba sunaikinami, arba turi pasitraukti į kitą – astralinį – lygmenį.

Gabija vaikšto
ir bijo
liepsnojančių savo
šešėlių
ant lietaus
ir ant temstančio miesto
per šaltos
Gabijos kryžkelės
per kietas
asfalto pyragas
į svečius per vėlu
pirštus prie arbatos
priglausti
išsisklaidė saviškiai –
žvilgsniai ir lūpos
Astralijos
kaip nuodingi
atomai
virš miesto

virš kalno
su bokšteliu
ankstų rytą
pakimba Šeštoji
Dalailamos Pamėklė
ir laimina
falo šešėliu
dar tebemiegančią
Astralijos giminę
teberusenantį
Gabijos sapną
visus ligonius
ir visus tebemirštančius
rytas
ar vakaras
tik žolė
tyliai kalas
po miestu
tik jau mirksi
praeiviams
ugniamedžiai
Šeštoji Dalailamos Pamėklė
palaimina
bet niekada
nepažadina

daugiaaukščiai
lyg sugrubusios
rankos
jais ropinėja
nerimo skruzdėlės
taip Ligonis
prieina prie
lango
(ir visi jie –
ligoniai
visi sunkiai
keliasi
suakmenėję
išeina į gatvę
prislėgti
besvoriai astralai
jų paguoda
užrakinta
virtuvių glazūroje
dievai ištremto
į neobliuotus
reklamų altorius)
Ligonis pasitraukia
nuo lango
nusiprausia
ir apsirengia
debesiu

štai
negimdyta šeima
išeina į sutemas
kaip Karlosas R.
į uolynus
susisupa
Aušros Vartų
Marijos
į foliją
ir ne taip šalta
ir visas pasaulis
supasi
negimdytai šeimai
po languoto
mėnulio regėjimų
kiekvienam
iš kairės
po Karloso
mirtį
o prieky
tik
raudoni
geltoni
žali
ugniamedžių žvilgsniai

čia bus valgomas
sluoksniuotas
asfalto pyragas
kaip vakar
ar pernai
puota
gatve pajudės
link pilies
kaip procesija
vėl visi
susirinks:
karščiuojanti Gabija
šmėklos
Ligonis
ir dvasios
uždrausto
grobio medžiotojai –
giminė
kurioje
nėra vegetarų
nes nė karto
žolė neišdygs
iš asfalto
Astralijos
kartai

dar viena
cheminė siela
bus įpilta
į naują
juvelyrinę širdį
jis jau dabar
panašus
į bareljefą senamiesty
jis –
dar vienas astralas
žmogumi
būti uždrausta
ir sidabrinių širdžių
pilnas šiukšliadėžes
tik dar viena
siela sklaidysis
kaip Astralijos
genealoginis
medis
kuris ošia
virš kiekvieno
naujagimio
lopšio

Ligonis
skaito laikraštį
ir tik lietus
vietoj žodžių
tik temstantis miestas
vietoj naujienų
Ligonis
keliais šliaužioja
parku
ir meldžias
tik samanų puokštė
vietoj Biblijos
rankoj
Biblija
juodais rūbais
sklando
tarp bokštų
nebepaklausi
labas Biblija
kokios naujienos?
Astralijos Viešpats
į ligotas akis
sudėjo begales
klausimų
tik nepribarstė
atsakymų
samanose

Gabija
sėdi kavinėj
tūkstančiai
kubinių metrų
tuštumos ir vienatvės
nors dar vakar
tūkstančiai nuorūkų
tilpo į kubinį
centimetrą
šimtai pabėgėlių
grįžo į kubą
Gabija nebesupranta
TV vaiduoklių parado
nebežiūri
į kintančius draugų
astralus
prirūkytoj erdvėj
tik viduje tyliai dega
be ugnies ir be
spirito
dega
ir dreba
nuo šalčio

jų įsčios negimdė
jos tiesiog
išsižadėjo tų
kurie sėdi dabar
aplink stalą
nors iš tikro
net stalo nėra
tik Astralija
susitvenkus į sostinę
į cheminius kambarius
be namų
jie gyvena
lyg nieko nevyktų
prisidengė
Šeštosios Dalailamos
Pamėklės šešėliu
vagia Karloso užrašus
baido mirtį
nuo kairio peties
ir mirtis
apsimeta iškamša
o astralai
užsidengia
veidrodžiais

(atsargiai
ponai miestiečiai!
ant jūsų šaligatvių
juvelyrinės širdys
jos užkrečiamos
jos sprogsta ir
lydosi
atsargiai
ponai pastoriai!
jūsų avys
tuoj nebeės
jūsų žolės
ir grįš prie
sluoksniuoto
asfalto pyrago
ką ėsite jūs?
net Agnus Dei
kada nors
pabėgs iš ganyklos
o asfalto pyragas
tik tiems
kurie bijo
vaiduoklių)

ruduo
išaušta šiai giminei
ir mėlynais
lietaus laipteliais
Medžiotojo Tyla
ant miesto
nusileidžia
palydi žemėn sklendžiantį
paskutinį
gyslotos knygos
lapą
paskutinį
perskaitytos Biblijos
puslapį
kur nebėra
nei gerų
nei blogųjų
naujienų
tik žmonės
tylintys tačiau gyvi
tiktai astralai
rėkiantys
be garso

štai
dar vienas rytas
ir Šeštoji
Dalailamos Pamėklė
tyliai leidžias
laipteliais nuo kalno
Astralijos giminė
leidžias į kūnus
bet kūnų nėra
nei namie
nei kavinėj
nei prie sluoksniuoto
asfalto pyrago
Gabija
plevena ugniamedžių
kryžkelėm
ir mato
tūkstančius gabijų
veidrodžiuos
langų blizgesį
vietoj akių
krūtų
vietoj pirštų
tik šaltos
bengališkos ugnys
nejaugi Kalėdos?

jie leidžias
į kūnus
bet kūnų nėra
ir Negimdyta Šeima
išeina į eterį
kaip į amžiną
tremtį
į TV košmarus
į radijo karą
į šventąjį
INTERNETĄ
cheminių kambarių
nebėra
sluoksniuotas
asfalto pyragas
naujam kūdikiui
bus vietoj
lopšinės
Medžiotojo Tyla
Negimdytai Šeimai
bus namai
ir vienintelė
prieglauda

13-14

į samanas parke
kaip lediniai
Dievo atsakymai
byra
juvelyrinės širdys
ir samanos
žiūri
sidabrinėm akim
Ligonio čia nebėra
jis jau nekalbina
Biblijos
liko tik ligos
kuriomis
Karloso mirtis
vaikšto
lyg paupio
smėliu –
smėlis byra
dar kartą
miestą palieka
kartu
ir išeina
į eterį

Gabija
jau nieko
nebijo
tylos kambary
ji klauso
Šeštos Dalailamos
Pamėklės pamokslo
ir kvepia
sakais
nuo sakyklos
atšalusi arbata
užgesina ugniamedžius
vidury juodžiausios
nakties
Medžiotojo Tyla
pažadina Gabiją
o virš miesto –
Astralija
susitvenkus į debesį –
saviškiai krinta
kaip sniegas
ant liepsnojančių
Gabijos pirštų

1996