aš stoviu prie plieninių saulės durų
dryžuota pirštine baidydamas muses
o kiek žemiau ledinė jūra
skandina klykiančias mases
į marmurinį laiptų tylintį turėklą
gyvatėmis papuoštą nugarą atrėmęs
žiūriu žemyn ledinę žvakę
į kairę ranką pasiėmęs
jos degantis raudonas galas
bus lyg malda už skęstančias minias
o ilgai lauktas žemiškas finalas
beveik nejaudina manęs
nes stoviu aš prie saulės durų
ant laiptų kur neskraido paukščiai
ir mirusiems žmonėms esu lyg guru
tik svaigsta dar galva nuo aukščio
1992 09 01