labai oriai saulė vainikuoja
paklotą ant aukso jūrą
pasimetusius braziliškus debesis
apverktinas miško liekanas
driežus mutantus išlindusius
iš urvų planetos paviršiuje
ir skeveldras susprogusios bombos
banalioje planetoje žemėje
mes taip laukėm ateinančio pranašo
stovėjom auksinėj pakrantėje
meditavom ant degančio smėlio
trynėm galvas į medžių kamienus
svaiginom save ir ką mylime
manėm kad greitai nušvis
lengva apokalipsė
ir sulaukėme mėlyno pranašo
baltai miglai aptraukus dangų
jis pakilo iš už horizonto
ir pasklandė virš mūsų minios
praskrido nuo krašto lyg krašto
šito superbeprotiško pliažo
ir tuomet visi pastebėjome
kad tas mėlynas monstras – tai
BOMBA
per vėlu buvo ką nors pakeisti
šitiek laukus ir nuo laukimo apsvaigus
mums beliko laukti ką bomba
savo žodį pasakius pakeis
ji nelaukė ilgai ir skausmingai
tik palaukė kol mes nutilsime
o paskui pakalbino jūrą
ir pakilo į baltą zenitą
pasigirdo moterų klyksmas
ir begarsis medžių kaukimas
bomba smigo žemyn raudonu spinduliu
ir po akimirkos išaušo lauktoji
akinanti begarsė permaina
tai pati tikriausia riba
ji sugebėjo pranokti mirtį
liko po jos tik bombos skeveldros
jūra driežai ir mūsų mintys
1992 03 01