metalinės smilgos nulinksta
ir rasotais žvilgsniais palydi
į gęstančią saulę nutolstantį
juodą nesuvaldomą žvėrį
kuris lekia staugiančiais šuoliais
kaleidoskopinėm akim matuodamas dryžuotą taką
žvėries jėgos iš laukinių knygų
varo kraują pavargusiom gyslom
sužimbančios žvaigždės pravirksta
rūke paskendę laisvės ilgisi medžiai
vos tik pamatę bėgantį žvėrį
vos tik užuodę laukinę dvasią
atskyrę smilgas nuo miegančios jūros alsavimo
kaip griūvančios romos kolonos
kojos linksta prie magnetinio tako
žvėries akyse saulė leidžiasi
ir aštrėja slidus žemės kvapas
o jėgos iš laukinių knygų bando
nunešt paralyžuotą kūną
ant horizonto skardžio kol dar neužgeso saulė
1993 01 06