BEPROTYBĖ

beprotybė kaip bokštinis kranas
ir sapne ir danguj virš manęs
ji atsiunčia dienas kad jos bėgtų
amžinai nejudėdamos niekur

vis greičiau ir greičiau ir greičiau
netenku aš kūno ir sielos
netenku vis daugiau savęs
nesiremdamas padais į akmenį

jau šventyklos negali išties savo rankų
ir negali sutirštint erdvės
beprotybė linguoja kaip kranas
ir supa kaimynų vaikus

man neduota pažint visai nieko
bet tai kažkas ilgas ir vienišas
ir jis nori nukrist ant manęs
o gal tai mano paties svajonė sudušt

beprotybė kaip bokštinis kranas
savo veidą rodo įkyriai
ant jos lūpų akmeniu užrašyta „gyvenimas“
ir daugiau nebėra jokio žodžio

1993 04 18