paimu geltoną miegančią žolę
ir oranžinį kartų lietų
ištryškusi iš pilko debesio
po veidrodiniu dangumi
parsinešu nugludintą smaragdą
kuriuo pavirto akmenų pašonėj
prie ežero gulėjusi kalva
kurios kraujuojančiu pakaušiu bėgau
aš rūpestingai surenku grybus
išdygusius tarp antkapių ir samanų
ir nusimovęs pirštines skinu erškėtrožes
prie geležinkelio banguojančio rytais
ant savo paranojos užmigdyto delno
sukraunu auką skirtą horizontui
o mano išbadėję akys laižo ranką
ir miršta nesuspėję mirktelt
aš laukiu kol balta aukos dvasia
įlys į mano kūną ir nuneš
mane prieš tai užmigdžius ornamentais
už juodalksniais apaugusio koridoriaus
už rūgštim paauksuotų durų
ir tankų užmigdytų vandenų
kur tyla susargdina taip retai
virš eglių praplasnojantis lėktuvas
1992 11 12