DAINA

nutolsta viskas lieka tik karštis
karštis kuris sujungia mane
su dulkių ir oro pasauliu
kuris iškelia virš snaudžiančio slėnio
baltus garuojančius kryžius

užmerkiu akis kad panirčiau į tylą
į tylą kuri plaukia geležine upe
kai krantuos dega švytintys medžiai
kai už posūkio ūžia krioklys
laukdamas mūsų gyvybių

aš sėdžiu tylos valtyje jau matydamas krioklį
tik staiga kažkas netikėtai pažadina
mane iš svaiginančio samsaros sapno
vėl atmerkiu akis
matau dulkinas dykvietes
ir kryžiais garuojančius slėnius
aš ieškau mane sugrąžinusio balso

nieko nėra daugiau tik matau tyliai plaukiančią dainą
dainą kuri mus visus gali pažadint
ji kaip vanduo atgaivinantis molį
aš seku paskui šitą dainą
nematydamas karščio aplinkui

nes sekančiam dainą daugiau nebereikia nieko

1992 11 24