ėjau keliu o paukščiai skrido
vartydami aliejinius baltus sparnus
ir mesdami šešėlius ant violetinio debesies
pritvinkusio sapnuotų idėjų
sulig kiekvienu mano žingsniu
kelio žvyras į šviną pavirsdavo
o gal tai tik pasaulis paskutinį kartą juokavo
po violetiniu debesimi
aš lyg išjuoktas lyg pažadintas
lyg po tūkstantmečio blaivybės letargo
ėjau atrasti sau dar vieno gyvenimo
ir niekas
visai niekas manimi netikėjo
visi žmonės kažkur pasitraukė
paukščiai nusivijo švytintį debesį
negalėjęs pabėgt nuo manęs pasaulis
susigniaužė į kumštį nors kaip tik atsitiesti turėjo
nežinau ar visa tai vyko kai buvau ką tik gimęs
ar apsvaigęs vaikystės kapinių grybais
ar kai šieno kaugėj slėpiausi nuo žaibo
bet tas pats debesis ir tie paukščiai
ir šiandien artėja link manęs iš pietvakarių pusės
1993 05 29