DIDŽIOJI SAVAITĖ. KUPIŠKIS

taip iki galo ir neišvaikščiojau
į gyvą žemę įpresuotų gatvių
nesusižeidžiau tavo peiliais
mėtomais į gyvą žmogų

tokios gatvės mane pasiėmė
tokiomis ir išeisiu
kol jos pavirs į užmiesčio kelią
o paskui į geležinkelį

šįkart taip toli nueisiu
kad tu už smilgų pasislėpsi
kaip pasislėpdavai už retėjančių girių
kai smilgos mane patį priglausdavo

taip jau išėjo – nespėjau
visų durų atverti kurias tu
čia man turėjai paruošęs
nieko – jos pamojuos man išeinant

nebesurinksiu daiktų išbarstytų
svetimuos soduos ant kapų ar bažnyčioj
ir jokios dovanos nepriimsiu
iš aptingusių tylinčių popiečių

man liks spalvos – juoda balta raudona
ne saulėlydis ir ne vėliava
tik tuščias primos pakelis
ant šalto rasoto šaligatvio.

1994 07 16