taip iki galo ir neišvaikščiojau
į gyvą žemę įpresuotų gatvių
nesusižeidžiau tavo peiliais
mėtomais į gyvą žmogų
tokios gatvės mane pasiėmė
tokiomis ir išeisiu
kol jos pavirs į užmiesčio kelią
o paskui į geležinkelį
šįkart taip toli nueisiu
kad tu už smilgų pasislėpsi
kaip pasislėpdavai už retėjančių girių
kai smilgos mane patį priglausdavo
taip jau išėjo – nespėjau
visų durų atverti kurias tu
čia man turėjai paruošęs
nieko – jos pamojuos man išeinant
nebesurinksiu daiktų išbarstytų
svetimuos soduos ant kapų ar bažnyčioj
ir jokios dovanos nepriimsiu
iš aptingusių tylinčių popiečių
man liks spalvos – juoda balta raudona
ne saulėlydis ir ne vėliava
tik tuščias primos pakelis
ant šalto rasoto šaligatvio.
1994 07 16