karštos dykumos laukiniam katile
sukrautos akmeninės sienos
ir jų skaitytojai pilkai pasvirę
stovi prie aklo žalsvo dangaus
atėjus vakarui nuo jūros beprotybės
kalėdiniams žaisliukams skambant danguje
dangaus krauju aplaistytos atbunda sienos
ir ilgesingai kaukia kviesdamos dvasias
o dvasios renkasi į šią laukinę vietą
atskridusios mėnulio geležinkeliu
arba atplaukia kaip delfinai jūra
atšliaužia amputuotom kojom dykuma
gyvųjų ir palaidotų po viksvom sielos
pabėgusios iš realybės siaubo
ir sergančių šamanų šmėklos
susirenka šešėly geraširdžių sienų
tarp kūčių dvasios lošia kortom
ar vaikštinėja negyvais laukais
badydamos raudonais žvilgsniais žemę
ir mėnesio apakintas žvaigždes
tiktai kai po dangum atbunda jūra
ištraukus saulę už rausvų plaukų
ir nors gaidys iš mandagumo pasikoręs tyli
sugrįžta dvasios į racionalius sapnus
1992 11 20