pro miegančius meilius namus
gatve nuaidi kraupūs žingsniai
ir šviesos gęsta paskubom
iš šalčio stingsta medžiai prie verandų
o šunys pasislėpę kiemuose
nervingai „belomorkanalą“ užsirūko
ir stebi atidžiai gatve
praeinantį liepsnojantį šešėlį
jie žino kas atėjo aplankyti
jų šeimininkų pavyzdingos gatvės
kad tas šešėlis einantis gatve
tai jaunas ugnimi žėruojantis šamanas
kuris klajonių po visatą vidury
atslinkus geležiniam vakarui žiemos
ateina aplankyt gimtųjų vietų
ir po asfaltu užrakintai žemei padėkot
šamanas pražingsniuoja nesustodamas
kol jo ugninis siluetas dingsta šiaurėje
o šunys žino – jis sugrįš dar kart
kad šeimininkus jų nušluotų nuo šventosios žemės
1992 01 30