J.I.M.
J.I.M. (pokalbio lange motyvai)
viskas bus
kaip ir atrodė tada
jėzus gims
tarp užupio žaisliukų
ir išganytojo gatve
pakils į vilniaus rojų
arba užeis į kokį barą
pasakyti labas
kuriam nors
iš mūsų
juoda dėmė
žemai ant pievos
palei langą
atrodytų gražiai
netgi tada
ir niekad nebešaltų rankos
ir vėjai negainiotų
gatvių tarsi debesų
po visą
vilnių
ateis žiema
kaip dieną aišku
ir ne tik ji –
taip viskas bus
kaip mums tada atrodė
ir kam dar ta kalėdinė
žvaigždė virš užupio
ketvirtame aukšte
kvadratiniam lange
geriau matyti
ir toliau nuo
žemės
J.I.M. (baltame fone)
balta vidurdienio migla
kaip netikėtas sniegas
juokinga kaip balta
ir padūmavusi
rankovė cigaretės
baltas rūkas
praėjus keletui dienų
ir vėl
tik dar tirštesnis
toks kad darosi
nebejuokinga
balta tarp pirštų
spragsinti mirtis
linksma kad juoktis nesinori
jai praslinkus
kokios dar baltos nuosėdos
padengs
raukšlėtą pilką
atminimų žievę
gal skolintos pagalvės plunksnos
gal (kaip bebūtų banalu)
tik baltas lapas
vieninteliam eilėraščiui
kuris ir liks
neparašytas
J.I.M. (nusprendęs pareiti namo)
ne debesys
ne vėjas
apklijuotas šiukšlėmis
netgi ne miestas
iš visų pusių
į mano galvą lekia
ir grasina nesutvertu kūnu
ūžesys
kalbėti nesiliaujantis
kai mintys
sukiša save kišenėn
ir liepia eiti
rankomis savęs neprisilaikant
o gal ir neiti
gal tiesiog judėti
o gal ne mintys
gal ne ūžesys
galbūt ne man
gal čia ne aš
tik
debesys ir vėjas
apklijuotas šiukšlėmis
J.I.M. (iškilmės)
pasiimk ugnies iš žmogaus
nebegalinčio prisidegti cigaretės
susipink garsų šilkuose
arba į juos iškeisk
savo šventiško gedulo plaukus
atsiskyrėlių eisena nelaukia
netgi savęs
leidžiasi prie upės ir toliau
nuo tavęs penkiolika metrų į rytus
cerkvė kurioje nepalaidotas Caras
tamsa ateina ne iš ten kur reiktų
ir netgi neateina o yra
kaip bomba kaip petarda
nesuveikęs fakelas –
kaip neišvykusi ugnies minutė
kaip driežo iškilmės bet niekada
kaip celebration of the lizard
J.I.M. (apie žurnalistiką)
tai ne namai tai namas kuriame
dažniausiai nustembu kai pajuntu
kad gera
ir jau nesistebiu kuomet išdaužo langus
bažnyčios gotikiniai šešėliai o langų
vitražai į popietės akimirkas suskaldo
ryto saulę
namai toli o namas pilnas žurnalistų
čia
kur šitaip lengva dūmais kilt į dangų
ar pelenais nusėsti ant šaligatvio
kad žmonės
žurnalistai (…) anarchistai (…) karjeristai
eitų pro tave
mašinos mąstančios ar vien tik urzgiančios
važiuotų tol kol susilietų akyse
bokštelis bekešo viršūnėj
žolės likučiai tarp asfalto ir šaligatvio
ir užrašas ant bernardinų gatvės sienų
ir striukės atpažįstamos iš tolo
ir besimokantys tapt veidrodžiais veidai
jurga ir mano interviu sukurtas niekam
ir išmestas po valandėlės iš galvos
į šiukšlių dėžę prie
švietimo ministerijos
J.I.M. (trečią valandą nakties)
pro mano langą trečią valandą nakties
labai gerai matyti gedimino kalnas
ir vilniaus lyg ir nebėra
tiktai jo simboliai ir blyškiai apšviestos legendos
lietuviais dresiruojantiems neklaužadoms vaikams
kažkur žemiau
gal kur mašinos miega nakčiai
ir šiukšlynui numerius atsukusios
virš gedimino kalno ir mašinų tik palangė
(kaip man patinka balkonai ir palangės
beveik kaip tu
beveik kaip juokas
gedint išžudytų smegenų ląstelių
beveik kaip tai kuo nenorėčiau būti
kuo ačiū dievui niekada nebūsiu)
trečia nakties
gal metas uždaryti langą
gal paprastai
gal kaip duris kur nors netyčia įsibrovus:
kaip nori
tik ne iš vidaus
Sekimas J.I.M. (pėdsakais)
gatvė – gyvatė slepianti galvą už posūkio
neišsisklaidančioje tamsoje
ant jos nugaros – į priekį vedančių
pėdsakų raštas
žvilgsnis į dangų – lyg kristum į šulinį
lydimas mirksinčio nakties reklamų karnavalo
peru indėnai ieško angų žemėje
kad pasiektų antrąjį pasaulį
žvilgsnis aukštyn – paukštis užtveria kelią
sklandantis tamsos kryžius
miesto pašvaistėje
niekada neatsakantis
kur baigiasi pėdsakų raštas
J.I.M. (ne taip)
ne taip lengva
sėdėti ir laukti kol spalvos
užpildys šachmatinius nuotraukų kūnus
nors dvasios virš galvos neįkyriai
pina vainikus iš neoninių medžių šakelių
muzika šliaužia į kambarį
skaičių smaigaliais ir čiuptuvais
skaičiuoti 1,2,1,2 daug lengviau
nei mintyse dainuoti gražiausią melodiją
„aš noriu šventės“ kreida ant sienos
pranašauja amžiną vasarą
ir pasakoja
apie rūsį su daugybe aklaviečių
apie šviesos žaidimus apie neviltį
lengviausia vaikščioti palangių slenksčiais
arba žiūrėti 30 tikrovės televizorių
išjungti dvidešimt devynis
išsijungti
prie išsipildymų ikonos būtų gera
uždegti žvakę
bet ne taip jau lengva
J.I.M. (ir aušra užmigo šalia)
gėda besibaigiančią naktį ištarti
kažkur jau girdėta kažkas jau pasakyta
kažkur tarp minčių ir kojų ir videopurvo
aušrai tarp pirštų medinė bhagavad-gita
pažiūrėk ir ilgai skaudės (…) akys
nei doors nei nakties vien anoniminių dvasių valia
nesibaigiantis laikas taurė pelenų
jurga ir mantas (ir aušra užmigo šalia)
J.I.M. (slidus perėjimas į jo tekstą)
kaip gatvių balose dangaus
kaip stiklo ant asfalto –
tik po trupinį
eilėraščių kurie nepasirašo patys
niekad
neatsargus blakstienų judesys
ir žvilgsnio nebelieka
eilėraščiai kaip filmas pasibaigia
juostelė plyšta
įdomiausioj vietoj
tik baltas fonas
pasilieka
so
What can I read her
What can I read her
on a Sunday Morning
What can I do that will
somehow reach her
on a Sunday Morning
1995 11–12