jauni dievai saulėtais marškinėliais
nurenginėja mėnuliu pražydusias laumes
nurenginėja žodžiais
girdėtais žodžiais
ir tada laumės pavirsta mėsa
mes esam debesis žaibuojantis ir degantis
ir šniokščiantis kaip barikados pilnos užrakinto kraujo
bet kai tik mes atspėjam savo vardą
nulyjame save žemyn
ir tampam drumzlina bala
šamanas renkasi pelkynų velnius
žvynai saldžiau kutena negu plunksnos
akivarų vanduo gilesnis už šaltinį
tik trūsta žaibo cigaretei prisidegti
kuo pasišviesti neriant?
ši ragana niekina dieną
nes tik naktis baigiasi šviesa
ji puošiasi kapinių puotai
tik čia šventės nežudo mintis
kad laikrodis lieps išsikviest taksi atgal
aš neprieisiu laimingos pabaigos
tik liepto galą
šiltą kvepiantį vandenžolėm prieš audrą
aš neišvengsiu žaibo nuosprendžio
bet kam tas aš –
vaivorykštė geriau
2005 04 24