tarp violetinio dangaus ir miesto
praplaukia juodoji sala
nešdama savo mirusius žmones
į daug amžių sapnuotą ateitį
virš slenkančiųjų gatvėmis pravirksta
ji savo vienatvės lietumi
tik paklydę paukščiai temato
ant jos pakaušio liepsnojantį laužą
o salos akys sunkiai užmerktos
jos rasotoms žvaigždėms verpia dainą
salos ausys tegirdi gatvę
kuria juodas praeivis keliauja į praeitį
1993 01 05