Kaip rasa pilna nektaro…

kaip rasa pilna nektaro
meilė krinta iš dangaus
iš balto debesio ryškiam fone
ant žalio spanguolės lapelio

po juo gilus tartum nirvana
rūgštus ir mėlynas vanduo
apklojęs visą plačią pelkę
atspindintis varnėno sparnelius

visi gyvūnai pelkėj laižo
lašelį meilės iš ryškaus dangaus
ir iškilmingą pusrytį užbaigę
sugrįžta į savus drėgnus namus

raudona saulė šiaurėn iš pietų
per debesis keliauja viršum pelkės
ir šildo nugaras žvėrim
boružėm bei visokiom dvasiom

čia žaidžia šaškėmis du paukščiai
minkštais snapais mažytėm kojom
kiti ragauja spanguolių arbatą
idiliją geltonos popietės

šit temsta drebulingas vakaras
ir riestanagiai prie namelių dega lauželius
atvėsusiam vandenyje panardę ilgasparniai paukščiai
juodai apskraido pelkę pažemiui

1991 09 29