KARŠTOS KLAJONĖS

žalia juosta iš vieno
visatos galo į kitą
gesina mintis ir norus
nudažydama viską baltai

bet dabar nusileidžiu į žemę
į keistą kruviną vakarą
kai giliai išvagoja prakaitas
veido odą ir apsvaigusias smegenis

priešais jūra o gal tai žmonių minia
šurmuliuoja savo gyvenimu
o aš vaikštau tarp jų
matau purvinas šiukšles po kojomis

žaižaruojančius mėnesiu veidus
nebylius beprotiškus judesius
po dangumi tarsi lubos
ir save ugnimi švytintį

ugniniu ratu skrieja
viskas ką mes žinome
daugiau nebelieka nieko
vien tik greitis ir kraujo dvasia

ir ugnis ilgai nesudega
ir viskas aplinkui sukasi
kol viskas pavirsta į baltą
katastrofišką sielos mutaciją

pakylu virš okeano
kuriame vyko gyvenimas
į baltą supervisatą
kurioje žalia juosta išsklinda

dabar viskas vyksta priešingai
iš tuštumos atsiranda pilnatvė
ir daugiau nebereikia nieko
visi pojūčiai ir mintys baigėsi

1992