KARTĄ DEVYNIASDEŠIMT KETVIRTAISIAIS

ant laisvamanių kapinių tvoros
jauku kaip samanotoj dievo saujoj
per stemplę leidžiasi žemyn šventa dvasia
ir pievose paklydę rauda buteliai

kiauri guminiai sviediniai į žemę krinta
vaikai nematomi juos mėto iš dangaus
mažytės dvasios aprasoję dreba
po pievą klaidžioja šešėliai suvaikėję

miestelis gatvėm išskėstom į miglą pasinėręs
augina laukinius ir veislinius namus
trobelių triskart veteranių kaminai
į horizontus vemia tamsą – vakaras artėja

nuo spirito pajuodęs antžmogis d.a.
su pagreičiu a lygu m iš r miestelių nuskubėjo
taip nesinori iš tos samanotos saujos keltis
kaip laisvamaniams iš kapų atėjus teismo dienai

bet laikas pagaliau nulipti žemėn
šešėliai kojų nepavilkdami į krūmus tįsta
ten laukia tūkstančiai lunatikių merginų
o dar viena turbūt ant horizonto miega

1995 03 14