KELIONĖS MINTYS

mažytė žalia mašina
iš lėto šliaužia į priekį
į naują pasaulio puslapį
po violetiniu dangum

mus pasitinka laukuose
išmėtyti oranžiniai stulpai
kurie parėmę dangų
ant degančių pečių

kai mūsų mašina pakyla
ant aukščiausios kalvos
atšliaužia akvarelinis noras
ir trokšti tik vieno pasauly

sudužti į tūkstantį šukių
suskilti į begalę perlų
išlaisvinta siela nuskristi
ten kur auksinės žvaigždės

veidrodinėj erdvėj sudegti
ištirpti pačiam savyje
pasinerti į amžiną jūrą
ir niekada iš jos neišeiti

bet gyvenimo rankos neša
į naują pasaulio slėnį
ir tyloj dar galima jausti
kaip užsimerkia dangus

1992 09 16