KUR ŽAIDŽIA LAISVĖ

ant svetimų lagaminų sėdžiu
šalia siauro tylaus geležinkelio
praplaukiančio tarytum rūkas
pro didelius juodus akmenis

bėgiai įsminga saulėn
ir krauju nusidažo saulėlydis
vakaras pagaliau surado mane
niekur neinantį ir nieko neveikiantį

jis nuveda mane nuo pylimo
iš pilko aukščio patenku į žalią pievą
ir krisdamas į ją pasineriu
į žalio svaigulio ir magiškų prasmių pasaulį

aš gyvenu jame kaip pilnaties žaidimuos
čionai nėra aksominių taisyklių
čia galima plaukti ar kalbėtis su dvasiom
tik vakaras sako
„pakilk
atsistok žalsvų debesų fone
ir pažvelk į vakarėjančią pievą
ten tarp indiškų kanapių ir čiobrelių žiedų
su raudonu paukščiu žaidžia laisvė“
nutyla vakaras

nuo pylimo ir akmenų tamsa ateina
o aš žiūriu tenai kur baigias pieva
ir prie slidaus rudo skardžio
su raudonu paukščiu žaidžia laisvė

1992 11 30