jie nesako tiesos
jie tik dalinasi baime
aš paėmiau
mergaitę ant dviračio
ir ji vežė mane
dvidešimt keturias valandas
aš pamačiau vilniuje miestą
kurio nenorėjau matyti
bet mergaitė ant dviračio
vežė ir rodė
aš pamačiau plastmasinių
lėlių pasirodymą
lėlės rijo savo žiūrovus
o jie tiktai juokėsi
aš mačiau
plastmasinius kryžius
prie kurių pririštos
lėlės nematomomis virvėmis
tampomos tų
kurie nesako tiesos
kurie vaikui ant veido
uždėję šamanišką kaukę
tempia prie veidrodinės virtinos
kad bijotų savęs
ir klyktų iš siaubo
aš pamačiau ant šaligatvio
šimtą gėlių
pražydusių tūkstančiais žiedlapių
kurios niekam nerūpi
o šalia
mergaitė ant dviračio
man parodė fronto liniją
tarp šventyklos ir supermarketo
ir draugą jėzų
su granata rankoje
ginantį paskutinę savo barikadą
draugas jėzus norėjo
mesti granatą į tuos
kurie nesako tiesos
bet negalėjo –
jo rankos buvo prikaltos
taip pat prie plastmasinio kryžiaus
ir pamačiau kaip magdalena
jo compañera
išnyksta barbių konvejery
ir sušukau: compañera, kur tu
o mergaitė ant dviračio
tyliai pasakė: nurimk
argi aš – tai ne ji?
o ji – tai ne jis?
o jis – tai ne mes?
ir mes nugalėsim
o tie kiti
kurie nesako tiesos
neturės jokių šansų
nes jų burnos apsitraukė
žaliomis dolerių gleivėmis
o ant mūsų liežuvių –
aštri ir nuoga
dviašmenė tiesa
švelniai laižanti
mažytį langelį į dangų
dvidešimt keturias valandas
iki pergalės
2003