MIRTIES KAMBARIAI IR GYVENIMO KNYGOS
kai simboliai guli
kvadratiniais metrais
ir driekias hektarais
MIRTIES KAMBARIAI
1.
mirties kambariai
šventykla
bažnyčia
memorialinis dievo muziejus –
pavadink juos kaip nori
grindys žaidžia
su ištįsusiais saulės šešėliais
margaspalvės skulptūros –
su pilkais žmonėmis
paveikslėliai
niekada nepamiršta
tyro ir žydro dangaus
kristus
paveikslėlio danguje
įkalintas amžiams
gyvena
gyvena
gyvena
mirties kambariai
pasitinka
viskas paruošta iš anksto –
gyvensi
gyvensi
gyvensi
2.
sienos durys ir apeigos –
jei prie jų prisiliesi
pateksi į aplinką
paskui žmones išėjusią
tiksliau paskui antrą
antkapio datą
nei namai
nei sausainių pakeliais
ošiančios žolės
nepaliks plyšio
į vėlių
intymiausią kampelį
tiktai kambariai
kur vos gimusį neša
kad po daugelio metų
sėkmingai numirtum
o tada
neša ir bando
daryti amžinu
tris dienas pavėlavę
3.
metai turi pavasarį
vasarą rudeni žiemą
bet ir pavasaris
ar ruduo ar žiema
taip pat turi
po keletą metų
gyvenime
pagelsta senų
maldaknygių lapai
ir nukrenta rudenį
žemėn netyčia
čionai
suglaudę sparnus
pietinėje nišoje
angelai peržiemoja
sutūpę balandžių lizduos
pavasarį
iš plonų marškinėlių
kišenės
pro skylę pastogėj
monetos pažyra
į saulę žiūrėdamos
tarybinių herbų akim
minisijonai
eilėje prie klausyklos –
vasara truko keletą metų
4.
metai savo laikus
suka kaip grąžą
ar didelį ratą
ir pavargsti
lyg būtum ašis
o mirties kambariai
laukia kad nuovargį savo
žingsnių tyla užmigdytum
ir liktum gyventi
amžinai paveikslėlio danguj
kad gyvenimo pievos
už retušuoto kontūro
dingtų
bet kiekvienąkart išeini
ir išsineši nuovargį gyvą
bejėgiškumą
kad nepasikeitė niekas
tik žinai kad reikės
vėl sugrįžti
žinai kad užsnūdęs
mirties kambary
gyvenimo pievoj
visada atsimerki
GYVENIMO PIEVOS
1.
gyvenimo pievos
šlapiais čiobreliais
tau kažką pranašauja
už miesto
pameni:
palėpė
šilta ir kvepianti dulkėmis
į medinį glėbi pakviečia
kai vasaros lietūs
ant šiferio žudosi
jauti
dūlėjantį medį
ir žvilgsnį
iš nespalvoto švento paveikslo
gyvensi
gyvensi
gyvensi
o tavo kraujas
kaip serbentai
anapus šiferio
lietuje įkalinti amžiams
gyvena
gyvena
gyvena
gyvenimo pievos apsunkę
nuo vandens ir nuo
pranašysčių už miesto
o netoliese-bažnyčia
2.
vaikštai
vaikštai ir vaikštai
gatvėm ieškodamas
prustiško pamesto laiko
kažkur ten
kur tyčia monetą
pametei –
kad netyčia
sugrįžtum
po daugelio metų
ir nieko nerastum
kad paaiškėtų –
laiko nebėra
nebėra pinigų
tik gatvės
niekada nepavargsta
klaidinti
ir vesti už miesto
ten autobusai
tolumoj į dangų pasineria
ten saulė suka ratus
ten lietaus
ir bažnyčios šešėlio
užklotos gyvenimo pievos
laukia tavęs –
tu sugrįši
3.
gal prisiminsi
saulės susektą žolę
drėgmėj
ir juodalksnių blizgesį
gal pajusi kai mirsi –
upė
gal prisiminsi
vaikišką kraują
ant kojų
ir gurkšnį dumblo iš balos
gal pajusi kai mirsi –
vasara
gal prisiminsi
asfaltuotus padus
mėnulį į šukes įsipjovusi
degtinės sutemusį apmaudą
gal pajusi kai mirsi –
gatvės
gal prisiminsi
saulėtas laidotuves
ir darganotą
pasmerktą gyvenimą
paskutinius pietus
ir paskutinę vakarienę
gal pajusi kai mirsi –
auksinis kryžius rytuos
4.
gera
kai virš pievų žaibai
o pievos nuo dangaus
lig dangaus
kai pilką kristų
saugo palėpė
ir niekam jo neišduos
gal kiek liūdna
kad tu
taip lengvai
gali tilpti į žaibą
kad paskutinis kadras
tavo bespalviame filme –
mergaitė
pasirodžiusi pievoj
kai baigės lietus netikėtai
gal kiek liūdna
kad filmo pradžia
taip arti pabaigos
kad ir filmas lengvai
telpa į žaibą
paskutinį –
gyvenimo pievose
baigias lietus
bažnyčios šešėlyje
gaudžia varpui –
mirties kambariai
dabar bus nuo dangaus
lig dangaus
1994 11 23