MIRTINAS GREITIS

nusileiskim žemiau kol dar skiriam spalvas
palieskime žolę nes pavirsime paukščiais
ten kur pametėm savo žalią kvėpavimą
mes grįžtam dabar iš metalinių sapnų

stiklines akis raudonai nusidažę
savo kraują išgėrę mėlynoj dykumoj
nemokėdami skristi tiesiog švilpiam taku
prasidėjusiu pelkėj ir neturinčiu galo

išklijavę mintis ant peršviečiamo veido
nešam į saulę aklą griaučių reklamą
ir pasiekiame mišką nepažįstantį garso
kuriame suka lizdą piktas vakaro paukštis

paukštis mirtį išleidžia snapą pražiojęs
kad sudraskiusi dieną ji paliestų ir mus
bet mirtis nebegali pavyt savo žodžių
skubančių atvirkščio laiko kryptim

1993 04 04