aš keliauju pro degančius miškus
ant geltono miegančio žirgo
nešu savyje mėlyną tuštumą
ir žiūriu į kenčiančias pakeles
degantis kelias iš lėto geria mane
o mano žirgas nejaučia nieko
jis maudosi savo sapnų lankose
kur žalia vėsu ir oro užtenka
jis laimingas jo netrikdo tas tarpas
kuris skiria šitas dvi realybes
ir jam nesvarbu kad mus bado spygliai
nuo degančių pakelės medžių
juoda ir kampuota kelionės dvasia
iš sąmonės ištrina pulsuojantį tikslą
ji neduoda leidimo pakilti saulei
neleidžia gimti pasteliniam rytui
aš pats nežinau ką daryti
viduryje šios ugningos kelionės
tik šliaužiant pro juodas šakas
iškyla saldi kaip azija mintis
užmigti
išplaukti
išnykti
1992 08 31