popietės karštis
dulkėmis padengia veidą
debesų uždengtą miestą
nuo pušų lig pušų
aš dėkoju jums
dangaus permirkusios vėliavos
kad nuo vaikystės
uždėdavot rankas kaip kunigas
kad besiplaikstančia
jūsų kryptim
aš vaikščiojau
susipynusiom gatvėm
tvora
akmuo prie tvoros
ir tuoj lis
mane čia baugina
žaluma spurdantys medžiai
ir slenkantys dryžiai
anapus neries
kaip juodai besirengiantys
žmonės
čia susipynusių gatvių
marga iš šlakuoto akmens
čia vėluojantis žaibas
aš dėkoju jums
dangaus skalbiniuotos pašvaistės
net jei lietus
neištirpdytų tvoros
net jei kada nors
popiečių karštis
paverstų mane
nedėkingomis dulkėmis
1996 05 05