NUOTYKIS

kaip aiškiai mes matėme kristų
kada šliaužėme miegančiu skardžiu
kai elektra mūsų plaukus lydėjo
o saulėtekis padegė dykumą

mes taip aiškiai matėme kristų
nors niekad nežiūrėjom į šviesą
pasislėpę po kiauru gysločiu
stebėjome jį iš už 300 metrų

jis neturėjo rankų nei kojų
tik elektroninį kaip kobra liemenį
ir sunkų vėjo linguojamą žvilgsnį
kurį kristus nešė iš tolimos praeities

kai žvilgsnis nuėjo ir šviesa viską užgožė
mes sėdėjom į kojų pirštus atsirėmę
ir rūkėme rudą kaip marlboro džiugesį
kad tekant saulei turėjome veidrodžius

1993 04 17