PASAULIO ŠALTYJE

žalios pušys švininėm ašarom lyja
prislėgtos girto dangaus
ir atsiremia į pievų kauksmą varinį
aprūkusį varnų pulkais

tą kauksmą apsiveja sergančios upės
jos visad geria medžių šaknis
kol medžiai pavirsta dangoraižiais
ir visai nebegali kalbėt

o mes sėdim štai tokio pasaulio centre
kur net horizontas sienom užtvertas
mes negalime niekur išskristi
tik stingstame varnų šešėly

jei žodis „sesuo“ išskris iš mano minties
ir glausis kaip šaltis prie kojų
tu įmesk savo laikrodį į plastmasinį laužą
jei bus dar sunkiau – paprašyk jo liepsnos

1993 04 17