PASKUTINĖ DIENA

keturi milijardai atominių gėlių
iš pat ryto pražydo vos šviesai pabudus
jos pakilo per kilometrą nuo žemės
turėdamos tikslą pakeisti pasaulį

jos žydi rodydamos visatos toliams
keturis milijardus keisčiausių spalvų
ir meta savo juodus šiltus šešėlius
ant miškų ir liūdnojo vaizdo miestų

kur moterys savo mažyčius vaikus
meta į ledinius baseinus už rasotų langų
o pačios išėjusios į baltai-mėlyną gatvę
virsta gigantiškais jūrų vėpliais

kur medžiais pavirtę metaliniai kareiviai
mojuoja sudžiūvusiais lapais žmonoms ir tėvams
o pilkai nudažytais veidais tylūs žmonės
neša tūkstančius rūpesčių lyg sintetinius kaspinus

ateinančių amžių mąstytojai klaidžioja miestais
bespalvėm akim stebėdami šaltą gyvenimą
ir atomines gėles kilometro aukštyje
suvokdami jų apokaliptinę paskirtį

jau artėja minutė kai gėlės prabils
padovanojusios pasauliui paskutinę šypseną
numetę paskutinį žvilgsnį iš 1000 metrų
ir pradės savo kaitrią oranžinę dainą

šios gėlės pakilę virš stingstančių miestų
sušildys pasaulį savo galingu šauksmu
kuris visus iki vieno pakvies į nebūtį
kur tyli šiluma ir žalias ramybės lietus

1992 09 18