POETAS & Co

numirs poetas nuodėmėj
ir kris į duobę pažadėtą
apsišarvavęs kryžium įžuliai
ir niekada nematęs pistoleto

o aš stovėsiu prie duobės
ir rankose laikysiu gėlę
kurią sumindė traukinys
ir nieks nuo bėgių nepakėlė

tokie mes esam visi trys
nes vaikštome ne ten kur reiktų
bet dar ketinam susitikt
prie rojaus samanotų laiptų

kaip visada iš kiemo pusės
prie įėjimo susirinkę
mes viens kitam ištarsim labas
pavargę purvini sulinkę

neklausim vienas kito kur keliavom
nors nesimatėm jau daugiau kaip amžių
juk žinome kad viskas bus o‘key
ir nesvarbu kuris kur prasiglamžė

poetas pasičiupęs veidrodėlį
gėlė užsiauginus barzdą
o aš išmėčiau viską pakeliui
kas liko sukišau į karstą

per amžius nesubalansuotas
pamindžikuosiu prie draugų
visi trumpam juk susirinkę
prie rojaus mėlynų langų

dabar prisimenu tą laiką
kada žiūrėjau aš duobėn
kai pasigėręs ir paklaikęs
poetas mirė nuodėmėj

1992 05 23