Pusiau miegodamos šiais metais žydi vyšnios
Kaip dvi dienas du mėnesius
Išgąsdintos šaltų mirčių ir plintančio letargo.
O debesys vėl nepaliauja lošti kortom
Virš vyšnių sodo, kaip kadaise
Virš saulėtų smailų stogų
Ir šypsena tų debesų
Pasako vyšnioms klaikią tiesą:
– Jūs kaip ir jis jau pavėlavote
Į žydrą traukinį
Ir berkit nuoskaudą ant susapnuotų bėgių.
Belieka pūti, pučiant tirštam vėjui
Ar krentant žemėn – akmenų būrin
Ar klaupiantis ant geležinkelio,
Prispaudus galvą prie karštų dar bėgių.
1991