RYTAS

aš matau svastiką su išsukta koja
ji eina šlapiu horizontu
aš matau ryškiai mėlyną dangų
už juodos svastikos nugaros

žalia jos šypsena dar manęs nepamatė
žolių virvės manęs dar neišdavė
ir aš suvynioju į voratinklį pusryčius
atsisėdęs ant rasotų bėgių

bomba pavirtus į paukštį bado juodai
radioaktyvią dangaus fanerą
nusišypsojusi auksiniais dantim
sumaišo su saule juodą tirštą kosmosą

labai nemalonus žvaigždžių lietus
man uždeda kruvinus antpečius
bet argi jis kaltas kad taip tobulai
nesuvokia šitos situacijos

horizontaliai sušuksiu dryžuotu balsu
gal iš pievos išlįs jaguarė
mums dviese būtų žymiai geriau
nes apačioje jau matosi niekas

1992 06 28