ŠALIA SĄMONĖS

karštos gumos banguojanti jūra
ligi dangaus nubėga mano delnu
stebiu ant savo rankos kraupią audrą
o gal kažkas tiesiog tik verda mano smegenis

iš kosmoso aukštybių parašiutai leidžias
ir sudega į jūros kauksmą pasinėrę
virš degančių bangų linguoja parašiutą sielos
tarytum primityvūs sąmonės žaisliukai

o už auksinių durų dioniso soduos
medžiai ištiesę šakas į naikinantį vėją
be galo rimti dainuoja gęstančią dainą
paslėpusią savo kišenėje visą šiandienos prasmę

1992 11 24