SENI LAIPTAI

Pažinojau aš tokius senus laiptus.
Iš pagarbos vyresniems visad kreipdavausi „Jūs“.
Tiesa, mes su tais laiptais mažokai kalbėdavome,
Bet labai dažnai pavargę sėdėdavome
Ir visą gatvės kalbą, drauge su laiptais,
girdėdavome

Tie laiptai, giliomis įtrūkių linijomis,
Buvo mūsų priemenei tikrų tikriausi giminės.
Priemenė seniai suręsta, medinė, tamsi.
Suklypusių durų dejonė baisi.
O laiptai šitaip dejuot nemokėjo:
Tamsus jo cementas tyliai trupėjo
ir tykiai įtrūkęs ant tako byrėjo.

Pirmoji pasimirė sena priemenė…
Teisybę pasakius, ir laiptų nebėr…
Jie užbaigė amžių tyliai, gražiai,
Kol liko iš jų vieni trupiniai…

Turbūt kad ne vienas, prie laiptų priėjęs,
Ant jų atsisėdęs ir kiek pailsėjęs, suprastų,
Kad laiptai, kol jie paseno,
Tauriau ir už žmones kai kuriuos pragyveno.

1989 11 26