SIDABRINĖ AMŽINYBĖ

mes laukėme tekančios saulės
kad ji atneštų bent saują šviesos
kad uždegtų mūsų akis
ir apšviestų verkiantį smėlį

mes laukėme tekančios saulės
bet gavome sidabrinio metalo kelią
mums pasakė kad nuo šiolei tai bus
sidabrinis vienintelis džiaugsmas

mus privertė gerti sidabrinį metalą
kad pamirštume kančią ir nieko nelauktume
mus privertė šliaužti slidžia kelio nugara
ir ėsti kiekvieną sutiktą žmogų

o kiekvieną maištininką prisiminusį praeitį
užkonservuodavo sieros rūgšty ir išsiųsdavo
kažkur ten kur baigiasi žvaigždės
kažkur ten kur nebėra gyvenimo

ir nieko nebeaplanko nuodėminga viltis
pasitraukti į svaiginantį kelkraštį
ir mes neberandame durų savo širdy
nes vietoj amžinos saulės mums duotas nesibaigiantis kelias

1993 02 23