ŠILUMINĖ VIZIJA

aš paimu besvorį akmenį
ir pernešu jį į kitą pusę
tarytum bedugnė mėlyno kelio
dabar kelias priklauso man

mano pėdos kelią išgręžia
kaip snobų dantys troškią istorija
mano butai atsainūs pragmatiški
jiems negaila miegančio kelio

ar dega tamsiai mėlynas dangus?
tik čia toksai iškyla klausimas
om taria už jo o jame
baltais kristalais garuoja karštis

aš einu o laiko nėra aplink
jis nenori manęs palydėti
todėl oras darosi baltas
pamažu kelias pavirsta veidrodžiu

aš lydausi kartu su visais
suklupęs ant kelio veidrodžio
čia nėra laiko tik karštis danguj
bet aš iš jo laukiu lietaus

lietus kaip mano visos svajonės
abejingai nuskęsta į tuštumą
tai nejaugi aš jo nesulauksiu
prieš praverdamas budhos vartus

štai aš jau geltonos šviesos centras
tikrovės sapnas ištirpo toje šviesoje
ir grimztu į žalsvą gelmę
palei vertikalią mėlyną upę

ir dabar mano kojas paliečia lietus
(mano kojos dabar kažkodėl danguje)
aš tik noriu kad lietus mane atgaivintų
ir šiek tiek sulipdytų sapnuotą tikrovę

aš grįžtu iš kelionės pas budhos vartus
vėl sklendžiu virš plokščiojo kelio
bet dabar aš kitoks nei buvau kiek anksčiau
neturiu kūno kad paliesčiau asfaltą

aš sklendžiu virš miegančios juostos
ir geltonos vaškinės žemės
aš matau lietų ir užverktą saulę
aš laimingas nes virtau horizontu

1992 05 05