ir viskas staiga užsiplieskia
nebylia beprotybės liepsna
ir pageltę daiktai iškeliauja
į kitą geresnį pasaulį
išsižioję laikrodžiai grįžta
į miškus kur laiko žiedai
po snaudžiantį vandenį plauko
ir nutiesia nesibaigiantį kelią
o beprotybė moka dainuoti
tai sužinai visada per vėlai
kai matyti veidai kaip pelenai grįžta
parvaryti įkyraus vėjo
štai tavo kraujas džiūsta ant sienos
kaip brangus čigoniškas kilimas
tu atskleidi geltoną nemigos skraistę
tik ir vėl šiek tiek per vėlai
1993 03 27