VIENĄ TOLIMĄ NAKTĮ

horizonte pasirodęs ir horizonte išnykęs
pasakė
laukit manęs pasirodančio
kai rytuose suduš raudonas veidrodis
iš visų jėgų laukit nes
tada bus paimtas jūsų laukimas
ir mes laukėme kol pabals dangus
sėdėdami prie mažo rusenančio laužo
labai panašaus į nuorūką neaprėpiamoj dykumoj

laužas ruseno degė tiktai mūsų akys
ir raitėsi švelnios sidabro gyvatės
mėnulio karstui išnyrant iš purvo danguj

mūsų sielos trumpam pasikeitė kūnais
kad galėtų atsigerti viena kitos ilgesio
nes šulinys buvo be galo toli nuo tų vietų

atėjus žadėtajam laikui horizontas tylėjo
ir daugiau niekad rytuose nesudužo dangus
tik į jo purvą atsimušdavo žodžiai
laukit manęs pasirodančio
iš visų jėgų laukit

1993 01 14