VIEŠPATS MIKIS

Viešpats Mikis – ne peliukas
nors gyvena po grindim
turi rūmus ten žemai
kur nesiekia šachtos klaidžios
nei metro nei geologai
nei raketų šuliniai
mėgsta pramogas linksmybes
kelia amžinas puotas
ir gyvūnus myli baisiai
jis augina daug gyvačių
ir pelėdų ir vorų
dosniai šeria juos krauju
turi seksualią žmoną
niekur gražesnės nerasi –
tos akiduobės nagai…
šypsenos netemdo lūpos
klubus dengia vos sijonas
iš vikriųjų skorpionų
niekam dėmesio negaili
užsimetus juodą kailį
ji visus namus aplanko
ir palieka ten į šventę
savo vyro pakvietimą
išmirkytą formaline

***

kartą mažas toks vaikelis
vieno biurgerio sūnelis
šliaužė kilimu linksmai
mato – guli atvirukas
kvepiantis kaip jo žiurkėnas
užsitrenkęs šaldytuve

ištiesė vaikelis ranką
ir užkliudė pliką laidą
plieskė mažas toks žaibelis
ir apstulbintas vaikelis
greitį kosminį išvystęs
požemin staiga nukrito
o ten sėdi Viešpats Mikis
žaidžia su savim kauleliais
aplink jį vorai gyvatės
šoka ratelius linksmiausius
glosto klykiančią pelėdą
smalsiai dairosi vaikelis
pagaliau artyn priėjęs
Viešpaties jis klausia Mikio:
dėde Kaukole sakyk man
o kodėl ant to kaulelio
blizga deimantinis žiedas
mano mirusio senelio?
Viešpats Mikis nusišypso
ir žandikaulius pravėręs
taria: mano mielas mažas drauge
tau senelis – man žaislelis
kiekvienam savi smagumai –
pramogos ir malonumai
sako jam tada vaikelis:
duok ir man kokį žaisliuką
dantį šonkaulį ar šitą
obuolį akies džiovintą
– duosiu tau aš mobiliaką
Viešpats Mikis jam atsakė
ir ištiesęs juodą ranką
pasirausęs tarp lavonų
jis surado baltą kaulą
juodu kaspinu papuoštą
įteikė linksmai vaikeliui:
na ar blogas telefonas?

– kaulas čia – ne mobiliakas!
vaikas jam piktai atkirto
– tik neverk mažasis drauge
ir palauk – tuoj kirmėlytės
mano mylimos mergytės
padarys tokių skylučių

spausk jas tartum mygtukus
ir ryšys puikiausias bus!
taip kaip sakė Viešpats Mikis
taip bemat ir atsitiko
verkt vaikelis tuoj nustojo
ir gražiai jam padėkojo
– o už telefoną šitą
padaryk man gerą darbą
dar pasakė Viešpats Mikis
ir akiduobę pamerkė
– tavo tėtį ir mamytę
aš norėčiau pamatyti
ir išnyko Viešpats Mikis
o vaikelis atsimerkė
žiūri – jo tėveliai verkia
apkabinę jo karstelį
gedi savojo sūnelio
o sūnelis sujudėjo
– gyvas! – ištarė mamytė
ir į glėbį čiupo vaiką
bet padarė klaidą klaikią
savo šalta rankele
vaikas jos karolius čiupo
ir lėtai pasmaugė ją
liuoktelėjęs iš karstelio
nusivijo jis tėvelį
pro virtuvę tualetą
ir pačiupęs jo laptopą
trenkė mirtiną jam smūgį
tėvo darbo kabinete

***

štai kokių linksmų dalykų
sugalvoja Viešpats Mikis!
o vaikelis sveikas auga
turi jis galingą draugą
kuris visados jį saugo
ir dar puikų telefoną

2003 05 30